Raimundas Bakutis. Vilko sąkandis

Besidomint Lietuvių istorija, nekart kilo mintis/klausimas, kodėl skirtingais laikmečiais istorijos eigoje mūsų krašto Žmonės buvo taip ypatingai engiami ir niekinami. Suprantamos įvairių karų, kovų už teritoriją, įtakos sferas, Galių pasiskirstymą priežastys. Vyksta nuolatinė kova už būvį, savo vietą po Saule, gyvybinius interesus. Galima laimėti ar pralaimėti tas kovas garbingais ir ne visai būdais. Visko pasitaiko. Nugalėtojai neteisiami, kaip sakoma. Tačiau į akis krenta tų kovų, nepriklausomai nuo jų baigties, lydimasis elementas: begalinė panieka ir pastangos įvairias būdais pažeminti Nemuno krašto Žmones. Vydūno "Septyni šimtmečiai Lietuvių ir vokiečių santykių", A.Liekio "Juodieji Lietuvos istorijos puslapiai" bei kituose istoriniuose bei istoriografiniuose šaltiniuose aptinkami gausūs šios paniekos, pereinančios į neapykantą, pavyzdžiai. Kas beįsiveržtų į lietuviškas Girios plotmes, ar tai kryžiuočiai, ar tai švedai, ar carinės Rusijos ar vokiečių vermachto daliniai, lenkų šovinistai ar modernieji "europeizatoriai" - šios paniekos ir žeminimo dėmės sunku nepastebėti.

Anksčiau, o dažnai net ir dabar, esame apsviedžiami atsilikėliškumu, nekultūringumu, necivilizuotumu, prastu skoniu, žema kilme ir daugybe kitų epitetų, nors įvairūs archeologiniai, istoriniai šaltiniai teigia ką kita, dažniausiai priešingai. Kokios šito priežastys, atsakyti pabandykime pasitelkę įvairių gyvūnų įvaizdžių metaforas.

Yra vilkas. Ir yra šunys, kurie kilo iš vilko. Pastebima, kad vilkas gan abejingai reaguoja į šunį. Jis nejaučia jam ypatingos neapykantos. Nemėgsta šuns lojimo, bet tai ir viskas. Vilkas pjauna šunis, tik jeigu yra labai alkanas arba savigynos tikslais. Tačiau šuo nekenčia vilko tobula neapykanta. Nekenčia tiesiog todėl, kad tai vilkas. Už ką, kodėl? Kodėl šuo ir nekenčia vilko, ir tuo pat metu siaubingai jo bijo? Savo genofondu šuo ir vilkas yra labai artimi. Kaip įrodyta mokslo, visos šunų veislės yra kilusios iš vilkų. Čia ir slypi šuns tragedija: šuo yra artimas vilko giminaitis. Esti psichologijos dėsnis, iš kurio matyti, kad didžiausias neapykantos laipsnis būna tarp giminaičių. Be to, pagrindinis neapykantos generatorius yra labiausiai pažeidžiamas giminaitis. Būtent jis sukuria priešiškumo ir netolerancijos aplinką. Šuo, pamatęs vilką, visuomet aršiai loja, drąskosi, iš pasiutimo gatavas žemėn užsikasti. Tik vilkui į tai nusispjaut. Jis žino, kad yra pirmapradis, pirmykščio būvio, labiausiai artimas pirminiam Kūrėjo užmanymui. Šuo tai jaučia, todėl ir ardosi. Tas pats atsitinka ir tarp giminingų Tautų.

Mūsų Tauta - ilgiausiai glūdinti savoje Žemėje, etniškai gan vienalytė, vis dar išsaugojusi savo senają pasaulėžiūrą, mūsų Kalba - viena seniausių Pasaulyje ir šiomis prasmėmis galima gan drąsiai pavadinti mūsų Tautą viena iš pirmapradžių. Todėl istorijos bėgyje kryžiuotieji, rudieji, raudonieji, o dabar ir panašiom į dangiškas spalvomis bandantys maskuotis šunys nuolat dergia, spaudžia ir niekina išlikusius vilko giminės atstovus. Bet vilkas, kaip teigia patyrę medžiotojai - gudrus, tvirtas, išmintingas, ramus padaras. Jis gan nustebęs dairosi, kas čia vyksta ir išmintingomis akimis nužvelgia lojikus, pakyla ir nubėga tolyn į Girios tankmę, toliau nuo dieviškos Ramybės drumstėjų. Jis - pirmapradis, tvirtas. Jo sąkandis mirtinas ir jis tai žino. Ir panaudos tai, įdėdamas visą save, kada iškils būtinybė. 

O naujajame Saulės rate ji daugiau nei tikėtina. Artimiausia - jau šiandien, kuomet per dvi savaites reikia patikslinti apie 10 000 surinktų parašų tinkamumą tam, kad būtų skelbiamas referendumas dėl Tėvynės Žemės priklausymo tik Lietuvos piliečiams. Šiam reikalui reikalinga ne tik vilko sąkandis, išskirtinė lietuviška kantrybė, kruopštumas ir darbštumas, vilkiškas "gaujos" vieningumas, bet ir dar kai kas, kas vadinama geimu. Čia pasitelkime dar vieną "gyvūnišką" metaforą.

Pitbulterjerų veisėjai žino, kad būdinga jų savybė yra taip vadinamas geimas, į kurį atsižvelgiant jie ir būdavo veisiami. Geimas – tai didelis noras baigti pradėtą darbą. Ši savybė reiškia, kad šuo nemes užduoties (nesvarbu, ar tai kruvina kova ringe, ar svorio tempimas) nepaisydamas traumų, skausmo ar išsekimo. Pitbulių atveju geimas tradiciškai būdavo nukreiptas į kovą su kitais šunimis, tačiau jis naudingas ir tokiose veiklose kaip terapija, svorio tempimas, narkotikų paieška, paklusnumas.. Pavyzdžiui, dideliu geimu pasižymintis svorio tempikas niekada nesustos, tad šeimininkas pats turi nuspręsti, kad apkrova jau per didelė ir metas liautis. Paieškos ir gelbėjimo tarnybų šunys po šiukšles gali raustis valandų valandas, aviganiai šunys nenuilstamai valandų valandas ganyti bandą. Tai – geimo apraiškos, tik gal kartais skirtingai vadinamos.

Pasak kaimynų slavų, Žmonija pernai perėjo iš Lapės į Vilko epochą, kurios trunka 1620 metų. Gudrumas, klasta, „naglumas“, apgavystės, godumas bei akių dūmimas jau po truputį traukiasi. Palengva įeiname į Vilko - Miško sanitaro, teisingumo, agresyvumo bei švarumo gyvūno epochą. Lietuvoje šiandien itin reikalingas vilko sąkandį ir pitbulio geimą turintis sluoksnis Žmonių, Vyčių plačiąja prasme (Vedų Kultūroje - kšatrijai), grynosios Jan energijos pasireiškimo. Ankstesnėse epochose šias savybes turintys Lietuviai sukūrė didžią Valstybę, išplėtė jos ribas, skleidė Darnos idėjas (Gedimino laiškai), rodė pavyzdį Pasauliui (Lietuvos Statutai).

Prasidėjusios Vilko epochos Vyčiai - tai savotiškų "karių-intelektualų" "specnazas". Apsiginklavę Protėvių Išmintimi, nuovoka, realaus Pasaulio vaizdo turėjimu, turėdami tvirtą moralinį stuburą ir skaistų Tikėjimą, šie Lietuviai pralauš bet kokias svetimų ideologijų įšliaužas, apgins tradicines vertybes, atstatys Tautos orumą. O jei tikėtume stebuklais, tikėtina, kad sukurs ir vienijančią viziją tūkstantmečiui, prieš tai suvokę Tautos paskirtį, jos misiją Žmonijoje. Ir savo pavyzdžiu bei darbais įkvėps milijonus tautiečių siekti gyventi taip, kaip Protėviai prisakė - laisvai, kūrybingai, oriai ir padoriai. Mūsų turtinga praeitis rodo, kad tokių stebuklų būna. Aš jais tikiu. O ar tikite jūs?