Krosnis Lietuvių pasaulėžiūroje - Aukuras, Namų Šventovė

Ugnis senovėje buvo šventa, Aukuruose kūrenta nepaliaujamai, už jos aplaidų užgesimą atsakingi asmenys buvo baudžiami net mirtimi. Namų židinio Ugnis Gabija Lietuvoje šventa vadinta dar visai neseniai, ir namų židinio Ugnis buvo atitinkamai saugoma, kad neužgestų. Pastaraisiais amžiais židiniu vadintas ir „prie krosnies lyg atskiras prilipintas kampelis“, kuriame, Jono Balio žodžiais, „būdavo daug pelenų, juose visuomet žėrėdavo anglys, iš kurių ir įpūsdavo į balaną ugnį. Skiltuvo, vėliau ir degtukų, seniau niekuomet nevartodavę krosniai ar žibintui uždegti, juos vartodavę tik rūkoriai. Židinyje ugnis turėjo būti stropiai prižiūrima, kad ji neužgestų, – namų židinio Ugnies užgesimas buvo laikomas nelaimės ženklu.“ Ir toks santykis su namų židinio Ugnimi tiesiogiai mena šventos „amžinosios Ugnies“ garbinimą Aukuruose.


Tiek struktūrinis, tiek funkcinis židinio, krosnies branduolys yra Ugnis, tad būtent nuo Ugnies šventumas savaime perėjo ir židiniui, krosniai. Ir šiuo atžvilgiu židinys, krosnis, kaip jau buvo užsiminta, buvo Namų Aukuras. Tradicinės kosmologijos požiūriu, pasak Gerardo van der Leeuwo, „Namai ir šventykla yra vķena – abu jie „Dievo Namai“. Židinys ir Aukuras irgi yra vķena, nes Šventyklos Aukuras – tai Dievų stalas ir židinys.“ Lietuvoje ir aplinkinėse Tautose tai patvirtina istoriniai šaltiniai, Tikėjimai ir Papročiai.

Pirmiausia šiuo atžvilgiu įsidėmėtina Jono Lasickio Žinia apie tai, kad Žemaičiuose est Vblanicza deus, cui curae est omnis supplex „esama Dievo Vblanicza, kurio globoje yra kiekvienas maldautojas“. Juozas Jurginis, parengęs pirmąjį Lasickio knygelės lietuviškąjį leidimą, šia dingstimi atkreipė dėmesį į tokius Lietuvių Žodžius kaip ubas „krosnis“, taip pat ubladė „atskiras trobesys, kur yra duonkepė krosnis“; dar plg. ubla „krosnis dervai degti“, ublas „trobesys su krosnimi dervai degti, degutinė“, bet ir tiesiog „krosnis“. Šiuo atveju svarbu tai, kad Dievas Ublanyčia, savo vardu aiškiai menantis krosnį (iš esmės – stačiai Krosninis), globoja maldautojus, maldininkus. O tai reiškia, kad krosnis iš visų kitų tradicinio būsto dalių daugiausia buvo susijusi su religiniu elgesiu, religinėmis apeigomis. Kai kurie pastarųjų amžių Papročiai, kaip pamatysime, visiškai patvirtins ir konkretizuos šį krosnies vaidmenį.


Tačiau dėl nuoseklumo grįžkime prie istorinių šaltinių. Štai Janio Stribinio 1606 m. pranešimas „Rygos jėzuitų kolegijos metinėse ataskaitose“ apie geografiškai, kilme ir Lalba artimiausius Lietuviams Latvius: „Ir lieja alų į Ugnį, tarsi savo Dievui. Ir duonos, kurią [patys] mala, pirmą kąsnį prieš valgydami meta į Ugnį. Ir lieja alų ant krosnies sienų, prašydami, kad Ugnis jiems nepakenktų, tiek iš lauko, tiek į [pačią] krosnį.“

Remiantis XX a. pradžioje Rundalėje užrašyta žinia, latviai „Vėlinių laikotarpiu aukodavo įvairiems dievaičiams, gyvenusiems įvairiose vietose. Arklių Dievas laikėsi arklidėje, kūlėjų arba Jaujos Dievas gyveno jaujoje už arba ant krosnies, kiti dievaičiai – sugriuvusių pastatų didesnėse akmenų krūsnyse arba dideliuose, senuose Medžiuose išpuvusiais viduriais.“ Nors čia kalbama jau tik apie „jaujos dievą“ (gal palygintiną su Lietuvių Gabjauju ar Jagaubiu, savaip artimu Gabijai), jis vis dėlto gyvena ne kur kitur, o jaujos krosnyje, taigi ir jaujoje būtent krosnis yra jos šventumo centras.


Slavams židinys, pasak Jelenos Uzeniovos, irgi buvo „sakralinis Namų centras, susijęs su Ugnies kultu“, taip pat „apeiginių ir maginių veiksmų, skirtų Namų gerovei, namiškių Sveikatai bei sėkmei ūkyje užtikrinti, atlikimo vieta“; slavų „ties židiniu buvo atliekamos pagrindinės Gyvenimo ciklo apeigos: gimtuvių, vestuvių, laidotuvių“, lygia greta „ties židiniu buvo atliekamos kalendorinių Švenčių apeigos: Kūčių, Kalėdų, Naujųjų metų, Marijos apreiškimo (Благовещение). Prie židinio būdavo keliamos ritualinės vaišės“, „bulgarai čia atlikdavo aukojimus“, o „Serbijoje nusidėjėliai židiniui atlikdavo išpažintį. Prie židinio būdavo sudaromos sutartys, duodamos ir grąžinamos skolos. Juodkalniečiams baisiausias buvo prakeiksmas židiniu.“

Gali būti, židinio, krosnies šventumo atminimas, kad ir transformuotas, yra išlikęs rusų priežodžiuose: „Ant krosnies sėdėjo, plytoms meldėsi“; serbų: „Kas nėra matęs cerkvės (arba: „kas altoriaus nematė“), [tas] ir krosniai nusilenkia“; be to, užėjus ant liežuvio pasakyti tai, ką draudžia padorumas, ukrainiečiai (panašiai ir baltarusiai) sako: „Pasakyčiau, bet krosnis troboj“; Aleksandro Afanasjevo apibūdinimu, tai „posakis, rodantis ypatingą krosnies gerbimą“; panašiai „rusų kaime nekuklus kalbėtojas sustabdomas pastaba: „Dėl tavo šnekų krosnies lauk nenešiu!“ Nusispjauti ant krosnies ir ant rusenančių joje anglių laikoma nuodėme.“

Ukrainoje jau Tripolės archeologinės Kultūros laikais krosnis buvo sakralinis centras, nes būtent prie krosnies būdavo įrengiami altoriai; gali būti, tuos laikus mena ir ukrainiečių priežodis: „Krosnis troboje – tas pat, kas altorius cerkvėje.“ Ligi pastarųjų laikų ukrainiečiams krosnis buvo Namų, Šeimos altorius, kuriame būdavo aukojama Namų židinio Dievams. O tai, kaip sakyta, patvirtina ir minėto Lietuvių vestuvinės Dainos palyginimo, jau tik pajuokiančio, labai rimtą praeitį.

Panašų priežodį turi ir rusai: „Krosnis Namuose – tas pat, kas altorius cerkvėje: joje kepama duona.“ Slavų tradicijos istoriniuose šaltiniuose – metraščiuose, šventųjų Gyvenimuose – minimi pagoniški aukojimai, atliekami virš krosnies kaip Aukuro, pavyzdžiui: „Mėsą, pieną, sviestą, kiaušinius ir visokias kitas gėrybes velniams ant krosnies lieja“; bažnytiniuose pamokymuose smerkiama tai, kad Žmonės „ir ant krosnies lieja pirtyje“ (turima omeny – auką).

Negana to, ir pastarųjų laikų rusų krikščionių „santykis su ikonomis, – pasak Boriso Uspenskio, – daugeliu požymių primena santykį su krosnimi (kas, tarp kita ko, mena naminio ryšį su židiniu). Taip, Afanasjevo žodžiais, „židinys reikalauja iš Žmonių skaistybės; lytinį suėjimą reikia nuo jo slėpti; fiziškai ar doroviškai nešvarūs Darbai jį įžeidžia“; Rusijoje savo ruožtu buvo keliamas klausimas, ar galima lytiškai santykiauti ikonų akivaizdoje; plg. paprotį santykiaujant ikonas pridengti, nusukti į sieną pažeidžiant pasninką, puotaujant, šokant ir pan. Prie krosnies nevalia keiktis (plg. posakį: „Pasakyčiau, bet krosnis troboj!“), kaip nevalia burnoti prie ikonų; priežodį „Dėl tavo šnekos krosnies lauk nenešiu“, kuriuo sustabdomas nekuklus kalbėtojas, atitinka priežodis „Nors šventuosius laukan išnešk“, pasakomas keikiantis ar kaip kitaip nepadoriai elgiantis prie ikonų. Plg. šiuo atžvilgiu sentikių paprotį ikonas laikyti užkrosnyje ar prie krosnies.“

Vienam „sakraliam kompleksui“ su krosnimi, beje, priklauso ir tradicinės trobos stulpas prie krosnies, vadinamasis pirkios stuburas. Pasak Alberto Baiburino, slavų „su krosnies stulpu susijusių archajinių tikėjimų pėdsakai, regis, geriausiai išliko baltarusių tradicijoje, kur šis vadintas „diedu“ (дзед), „arklio stulpu“ (коневой столб) ar stačiai „arkliu“ (конь). Šį pavadinimą galima laikyti sen. indų pasaulio stulpo aśva-yūpa-, pažodžiui „arklia-stulpis“, atitikmeniu, o tai liudija indoeuropiečių bendrybės laikus menantį termino pobūdį. Ypač gilios senovės bruožais baltarusių vestuvėse pasižymi vadinamosios „stulpo apeigos“. Šios apeigos buvo išsaugojusios standartines mitinio scenarijaus prie „pasaulio medžio“ ar „pasaulio stulpo“ situacijas: aukojimą, magiškų formulių tarimą, simbolinį keliavimą stulpu. Krosnies stulpo semantika, matyt, susidarė iš skirtingų reikšmių. Konstrukcijos požiūriu krosnies stulpas buvo centrinis stogo ramstis. Semiotine prasme stulpas įkūnijo namo vertikalės idėją, tuo pat metu žymėdamas jo ritualinį centrą“; „Juolab tokią semantiką dargi stiprino kryžiaus (stulpo sankirta su sijomis) vaizdinys, plg.:
        Nesimelskit mūsų dievui,
        Mūsų dievas jūsų nepasigailės!
        Pasimelskit stebuklingam kryžiui,
        Stebuklingam kryžiui – krosnies stulpui!“
Vienu sakiniu apibendrindami su krosnimi ir krosnies stulpu susijusius baltarusių vestuvinius papročius, Viačeslavas Ivanovas ir Vladimiras Toporovas iškėlė prielaidą, kad „stulpas prie krosnies, aplink kurį einama dainuojant karvojaus Dainas, leidžia įžiūrėti jame Pasaulio Medžio, o krosnyje – altoriaus, Aukuro įvaizdžių transformacijas“.

Retsykiais mitinę, religinę reikšmę krosnies stulpas įgyja ir Lietuvių tradicijoje. Lietuvių pasakoje apie apsėstą ir vaikinus naktimis mirtinai nukamuojančią mergą viena tokia „boba“ herojui pataria, kaip ją vis dėlto įveikti ir atkerėti: „Kaip tik nuveisi, tuoj užlipk un pečiaus stulpa, apsirėžk aplink su žvaki ratų ir, ažsidegįs žvakį, melskis iš knygas.“ Rasi čia „pečiaus stulpas“ paminėtas neatsitiktinai.

Kaip archajiškame baltarusių rituale Dievo vietą užima krosnies stulpas (stabas), taip Lietuviams Dievo vaidmenį kitąsyk atlieka pati krosnis: plg. frazeologizmus „apsaugok pečiau“ (juokais sakoma stebintis); „saugok pečiau“; „saugok pečiau ir visos plytos“ (juokais sakoma ko nors labai nenorint) – juose „pečius“ akivaizdžiai užima Dievo vietą plačiai žinomame frazeologizme „(ap)saugok Dieve“ (irgi sakoma stebintis ar ko nors vengiant, bijant).

Taigi, židinys, krosnis – bene švenčiausias, paslaptingiausias tradicinio būsto, kuriame tūkstantmečiais gyveno mūsų Protėviai, įrenginys. Todėl suprantama, kad nuo amžių, kaip pažymi Pranė Dundulienė, „krosnis buvo Kūrybos vieta. Čia gimė tūkstančiai pasakų, padavimų, mitų, mįslių. Čia buvo sekamos pasakos, pasakojama apie įvairius nepaprastus dalykus, dainuojamos Dainos, menamos mįslės“, taigi gimdavo, būdavo permąstoma ir iš kartos į kartą perduodama senoji dvasinė tradicija. Gana reikšminga ir įdomi jos dalis buvo skirta ir pačiai krosniai.

Parengta pagal Dainiaus Razausko straipsnį "Krosnis – aukuras, namų šventovė" ("Šiaurės Atėnai")

Komentarų nėra: