Aš trokštu jums nurodyti
dar prakilnesnį kelią:
Jei kalbėčiau Žmonių ir Angelų Kalbomis,
bet neturėčiau Meilės, aš tebūčiau
žvangantis varis ir skambantys cimbolai.
Ir jei turėčiau pranašystės dovaną
ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą;
jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti,
Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu,
jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti,
bet neturėčiau Meilės, – nieko nelaimėčiau.
Meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta.
Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos,
nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga,
nesidžiaugia neteisybe,
su džiaugsmu pritaria Tiesai.
Ji visa pakelia, visa tiki,
viskuo viliasi ir visa ištveria.
Meilė niekada nesibaigia.
Išnyks pranašystės, paliaus kalbos, baigsis pažinimas.
Mūsų pažinimas dalinis ir mūsų pranašystės dalinės.
Kai ateis metas tobulumui, pasibaigs, kas netobula.
Kai buvau Vaikas, kalbėjau kaip Vaikas, mąsčiau kaip Vaikas, protavau kaip Vaikas;
tapęs Vyru, mečiau tai, kas vaikiška.
Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tuomet regėsime akis į akį.
Dabar pažįstu iš dalies, o tuomet pažinsiu, kaip pats esu pažintas.
Taigi dabar pasilieka Tikėjimas, Viltis ir Meilė
– šis trejetas, bet didžiausia jame yra Meilė.
Ištrauka iš "Pirmas laiškas korintiečiams 13:1-8"
Ištrauka iš "Pirmas laiškas korintiečiams 13:1-8"
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą