Vydūno atsakymai. Ar gali kuomet Žmogus būti visai laimingas?

Dvejopu keliu mums pareina palaimos jausmas. Išalkęs bus palaimingas gaudamas valgyti, o pilnai palaimingas - kuomet valgis bus skanus ir Žmogus galės tikėti niekuomet jo nebepritrūksiąs. Taip jame sukeliamas palaimos jausmas paviršutinišku būdu. Ir ne vienam išrodo, lyg mūsų palaima guli regimuose daiktuose. Yra skirtumų tarp tųjų. Tūli nėra taip visiškai kūno dalykai, kaip valgis, gėrimas. Imkime tik Žmogų, kurs mums mielas, kadangi jo išvaizda mums patinka, arba kokį dailės veikalą ir kas tam prilygsta. Palaimos jausmas, kurį visi tokie dalykai mumyse sužadina, bus visuomet kuo pilnesnis ir mus kuo ilgiau pildys, kuo menkiau jis bus sukeliams kūno, o kuo labiau - Dvasios. Yra Žmonių, kurie tegali palaimos pajausti, kad jų kūnas kaip nors sujudintas. Jie bus visai laimingi, kuomet bus ko skanaus pasivalgę. Kiti vėl turės būti širdy pasiekti. Tik tuomet jie gali patirti palaimos jausmą. Bet pastebėkime: visi šie palaimos jausmo žadintojai yra ar regimi šio Pasaulio dalykai, arba nors bet kaip su jais sujungti. O yra dar visai kitoks palaimos teikėjas. Žinome turbūt, kad Žmogui gyvenant iš lengvo vis gilesnės jo esybės gelmės stojasi į santykį su kūno Gyvenimu. Randasi Žmoguje visokie supratimai, visokie nepatirti dar smagumai. Tūli net nusimano virtę visai kitokiais, prakilnesniais Žmonėmis. Sako tad, būk jie naujai užgimę. Tokių naujo Žmogaus užgimimų viduje yra keli. O kad tas mumyse randasi, kurs mūsų, tai yra dabarties amžiaus, numanymui rodosi aukščiausias, tuomet Žmogus nebelaukia palaimos jausmo sužadinimo iš kokio regimo Pasaulio dalyko. Jis yra palaimingas, tarsi pats pastojęs palaimos versme. Ir niekas negali jam tos versmės užversti, išėmus jį patį. Neturi Žmogus tuomet tik palaimos jausmo, bet pati palaima pildo jįjį.