Paprastai vadinama Meile, kas vien tėra įsigeidimas, kurs berods dažniausiai randasi prie jaunųjų. Dalykas toks. Žmogus yra sudėtinis daiktas. Jis pats yra Siela. Iš tos pareina žinojimas, kurs apsireiškia sprendimu -esmi. Siela gyvena dvilinkoj, būtent minčių ir geismų-jausmų-ūpų drobėj. O visam tam apreikšti, Siela naudojasi kūnu, kurs visai dar savaip gyvena. Todėl ir nieko nežinome apie tai, kas jame nusiduoda, kaip valgiai suvartojami, kaip kūnas auga ir t.t. Kūnas apreiškia savo esybę vyriausiai dvejais dalykais: jis "nori" didėti ir "nori" daugintis. Šitas pastarasis jo "noras" atsiranda, jam pasiekus tikrą išaugimo laipsnį. Kūno noras, arba geriau - linkimas, sukelia jausmus. Tuomet Žmogus mano esąs gyvesnis. Tokiu būdu yra pamatinis jo esybės linkimas. Iš to pasidaro jam smagumas. Jis tad nori to jausmų sukilimo. Ir pasiduoda kūno linkimui daugintis. Tuomet tūli kalba apie Meilę. Bet nėra tame nieko daugiau, kaip kūno apsireiškimas, nuo kurio paprastai Žmogus dar nemoka atsiskirti. Šis kūno apsireiškimas sukelia jausmus, didesnį Gyvybės numanymą ir todėl jaunu du lipšniai su viens kitu apsieina. viens antram sužadina, kas kitokiu būdu negali būti sužadinama. Bet kuomet Žmogus išmoksta sukelti pačios visumos pamato Galias savo Sieloj, tuomet jis įgyja visai neapsiaurinamą Gyvybės jausmą. Tame jausme jis numano, jog visi yra tos pačios kilmės, visi pareina iš to vieno vienumo, ir todėl yra visi viena Vienybė. Tuomet jis nieko nenori iš kitų, bet vien jiems nudalinti šitą savo Gyvybės pilnumą. O tai yra Meilė. Ją galima ir vadinti Vienybės žinojimu. Ji nesiranda tik tarp jaunųjų, bet gali apsireikšti tarp visų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą