Alegorinis pasakojimas apie „Didįjį Inkvizitorių“, kurį romano herojus Ivanas Karamazovas papasakojo savo jauniausiam Broliui-vienuoliui Aliošai.
...Gilumoje staiga atsiveria geležinės kalėjimo durys, ir senis su žibintu rankoje lėtai įeina į kalėjimą. Jis vienas, durys paskui jį tuoj pat užsidaro. Jis sustoja ir ilgai, minutes dvi, apžiūrinėja kalinį. Pagaliau tyliai prieina, pastato žibintą ant stalo ir sako kaliniui: – „Tai tu? Tu? – bet nesulaukęs atsakymo paskubomis priduria: –Nieko neatsakyk.
Tylėk. Ir ką tu gali pasakyti? Aš per daug gerai žinau, kad tu, taip tu net teisės neturi nieko pridurti prie to, kas jau žinoma iš anksčiau. Kodėl tu atėjai trukdyti? – Nes tu atėjai trukdyti, pats tai žinai. Nežinia, kas bus rytoj? Aš nežinau, kas tu, ir žinoti nenoriu: ar tai tu, ar tik tavo atvaizdas, bet rytoj aš nuteisiu tave ir sudeginsiu tave ant laužo, kaip pikčiausią eretiką, ir rytoj ta pati minia, kuri bučiavo tau kojas, man tik mirktelėjus puls rinkti anglis, kad greičiau įsiliepsnotų laužas. Ar tu tai žinai? Taip, gali būti, kad tu tai žinai,“ – pridūrė jis giliai susimąstęs, nei sekundei nepaleisdamas iš akių savo kalinio...
„Ar turi tu teisę paskelbti mums nors vieną paslaptį to Pasaulio, iš kurio atėjai... Ne, neturi, nepridurdamas ko nors prie to, kas jau buvo pasakyta anksčiau, kad neatimti iš Žmonių Laisvės, už kurią tu taip kovojai, kol buvai Žemėje. Viskas, ką tu vėl paskelbsi, atims Žmonių Tikėjimą Laisve, nes atrodys kaip stebuklas, nes jų Tikėjimo Laisvė, paremta tavimi, jiems daug brangesnė už pačią Laisvę. Ar ne tu taip dažnai sakydavai: „Noriu padaryti jus laisvais“ Ir šiandien tu atėjai pas „laisvus“ Žmones, – priduria staiga, kreiva savo šypsena sujaukdamas išsakytas mintis. Taip, šis reikalas brangiai kainavo, – tęsia griežtai žiūrėdamas į kalinį, – bet mes užbaigėme šį reikalą, tavo vardu. Penkiolika amžių kankino mus Laisvė, bet dabar su tuo jau baigta, galiausiai baigta. Tu netiki, kad baigta visiems laikams? Tu žiūri į mane ramiai ir be pasipiktinimo? Bet žinok, kad būtent dabar tie Žmonės užtikrinti daugiau, nei kada nors anksčiau, kad galiausiai užbaigta; jie patys atnešė mums savo Laisvę ir paklusniai padėjo prie mūsų. O tai jau padarėme Mes..., ar to tu troškai, tokios Laisvės?“...
Nes tik dabar (jis kalba apie inkviziciją) pirmą kartą atsirado galimybė pamąstyti apie Žmonių Laimę. Žmogus buvo sukurtas maištininku; argi maištininkai gali būti laimingi? Tave perspėjo, bet tu nepažinojai suvaržymų perspėjimuose ir nurodymuose, tu nepaklausei perspėjimų, tu atmetei vienintelį kelią, kuriuo einant buvo galima padaryti Žmones laimingais, bet, Laimei, išeidamas tu perdavei reikalą mums. Tu žadėjai, tu įtvirtinai savo Žodžius, tu suteikei mums teisę sujungti ir išskirti ir, žinoma, negali net pagalvoti atimti iš mūsų tą teisę dabar. Kodėl tu atėjai mums trukdyti?...
Galinga ir protinga Dvasia, save naikinanti ir neegzistuojanti Dvasia, – tęsia senis, – didi Dvasia kalbėjo su tavimi dykumoje, ir mums tai perduota per Knygas, kad ji lyg ir „gundė“ tave. Ar tikrai taip? Ir ar būtų galima pasakyti nors ką nors daugiau už Tiesą, kurią ji tau apreiškė trijuose klausimuose, ir tai, kad tu atmetei, ir kad Knygose tai pavadinta "gundymu"? O tuo tarpu, jei Žemėje kada nors ir būtų įvykęs visiškai tikras visaapimantis stebuklas, tai būtų įvykęs būtent tą dieną, tuose trijuose gundymuose. Būtent tų trijų klausimų atsiradimas ir yra pats stebuklas. Jei būtų galima pamąstyti tik dėl pabandymo ir dėl pavyzdžio, kad tie trys baisiosios Dvasios klausimai negrįžtamai dingę iš Knygų ir kad juos reikia atstatyti, iš naujo sugalvoti ir sukurti, kad vėl įtraukti į Knygas, ir tam surinkti visus Pasaulio Išminčius – valdytojus, šventikus, mokslininkus, filosofus, poetus – ir duoti jiems užduotį: sugalvokite, sukurkite tris klausimus, bet tokius, kurie maža to, kad atitiktų įvykių didingumą, bet ir būtų išreikšti trimis Žodžiais, tik trejomis frazėmis nusakytų būsimo Pasaulio ir Žmonijos istoriją, – nejaugi tu, apjungęs visą Išmintį savyje, sugebėtumei sugalvoti nors ką nors panašaus, pagal galią ir gilumą atitinkančio tuos tris klausimus, kurie tada tau dykumoje atrodė tokie sunkūs? Jau pagal tuos klausimus galėjai suvokti, kad tai ne žmogiškas, o absoliutus protas, nes juose į vieną visumą surinkta ir išpranašauta visa istorija, ir į juos tris sueis visi neišspręsti istoriniai žmogiškos prigimties prieštaravimai visoje Žemėje. Tada tai negalėjo būti taip matoma, nes ateitis buvo nežinoma, bet dabar, po penkiolikos amžių, mes matome, kad viskas buvo atspėta ir išpranašauta per tuos tris klausimus, ir tai įvyko, sumenkinti arba pridėti nieko negalima. Spręsk pats, kas buvo teisus: tu ar tas, kuris tave klausinėjo?
Prisiminkim pirmą klausimą, nors ir ne paraidžiu, bet vis gi: „Tu nori eiti į Pasaulį ir eini tuščiomis rankomis, su kažkokiu tai Laisvės įžadu, kurio jie, savo paprastume ir įgimtame savivaliavime, negali net suvokti, kurio jie bijo ir baiminasi – nes nieko niekada nebuvo daugiau nepakenčiamo Žmogui ir Žmonių bendruomenei už Laisvę! Ar matai tai, toje basas kojas deginančioje dykumoje? Paversk Laisvę į Duoną, ir paskui tave Žmonija bėgs, banda, dėkinga ir paklusni, nors ir amžinai drebanti, kad tu atitrauksi duodančią ranką ir pasibaigs jiems tavo duona. Bet tu nepanorai atimti iš Žmogaus Laisvės ir atmetei pasiūlymą, nes kokia Laisvė, išmąstei tu, jei Tikėjimas nupirktas Duona? Tu pasipriešinai, kad Žmogus gyvas ne tik Duona, bet ar žinai, kad vardan tos žemiškos Duonos ir sukils prieš tave Žemės Dvasia ir susikaus su tavimi ir nugalės tave, ir visi eis paskui jį, šaukdami: „Kas gali prilygti šiam žvėriui, jis išvarė mus iš Dangaus!“
Ar tu žinai, kad praeis šimtmečiai, ir Žmonija prašneks proto ir mokslo balsu, kad nusikaltimo nėra, vadinasi, nėra ir nuodėmės, yra tik alkani. „Pamaitink, tada ir reikalauk, geradariai!“ – štai ką užrašys ant Vėliavos, kurią iškels prieš tave ir kuria sunaikins tavo Šventovę. Vietoj tavo Šventovės iškils pastatas, iškils vėl baisieji Babilono bokštai, ir nors tai nebus baigta statyti, kaip ir pirmesnė Šventovė, vis gi tu galėtumei išvengti tų naujų bokštų ir tūkstančiui metų sutrumpinti Žmonių kentėjimus, nes būtent pas mus jie vis tik ateis, prasikankinę tūkstantį metų su savo statiniais! Tada jie vėl susiras mus po Žeme, katakombose, pasislėpusius (nes Mes būsime genami ir kankinami), suras mus ir maldaus: „Pamaitinkite mus, nes tie, kurie žadėjo mums dangišką maną, jo nedavė“. Ir tada jau Mes pabaigsime statyti bokštus, nes baigs tas, kuris pamaitins, o pamaitinsime tik Mes, tavo vardu, ir sumeluosime tavo vardu.
O, niekada, niekada be mūsų jie neišmaitins savęs! Joks mokslas neduos jiems Duonos, kol jie bus laisvi, ir baigsis tuo, kad jie atneš savo Laisvę prie mūsų kojų ir pasakys mums: „Geriau padarykite mus vergais, bet pamaitinkite mus“. Supras, pagaliau, kad Laisvė ir Duonos iki soties kiekvienam – junginys neįmanomas, nes niekada, niekada jie neišmoks pasidalinti tarpusavyje. Įsitikins taip pat, kad negali būti niekada ir laisvi, todėl, kad silpni, nuodėmingi, menki ir maištingi. Tu žadėjai jiems dangišką palaimą, bet kartoju vėl, ar gali ji prilygti silpnos, amžinai nuodėmingos ir amžinai negarbingos Žmonių genties akyse žemiškai duonai? Ir jeigu paskui tave vardan Dangaus eis tūkstančiai ir dešimtys tūkstančių, tai kas atsitiks su milijonais ir dešimtimis tūkstančių milijonų sutvėrimų, kurie nepajėgūs bus atsisakyti žemiško vardan dangiško? Ar tau brangūs tik tie tūkstančiai stiprių ir galingų, o likusieji milijonai, daugybė, kaip smėlis pajūryje, silpnų, bet mylinčių save, turi tarnauti tik kaip medžiaga stipriems ir galingiems?
Ne, mums brangūs ir silpni. Jie nuodėmingi ir maištaujantys, bet ir jie pagaliau taps klusniais. Jie stebėsis mumis ir laikys mus Dievais už tai, kad Mes, tapę jų valdovais, sutikome subrandinti Laisvę ir jiems vadovauti – toks baisus jiems pasirodys buvimas visiškai laisvu! Bet Mes pasakysime, kad paklusome tau ir valdome tavo vardu. Mes juos vėl apgausime, nes tavęs jau nebeleisime pas save. Tame mele ir slėpsis mūsų kančia, nes Mes būsime priversti meluoti. Štai ką reiškė tas pirmas klausimas dykumoje, ir štai ką tu atstūmei vardan Laisvės, kurią pastatei aukščiau visko. O tuo tarpu šiame klausime buvo sudėta visa šio Pasaulio paslaptis. Priėmęs „žemišką Duoną“ tu būtum atsiliepęs į bendrą ir amžiną Žmonijos ilgesį kaip atskiro sutvėrimo, taip ir visos Žmonijos kartu – į tai „Prieš ką nusilenkti.“
Nėra Žmogui kito tokio pastovaus ir kankinančio rūpesčio, kaip tapus laisvu, kuo greičiau susirasti tą, prieš kurį nusižeminti. Tik Žmogus ieško nusilenkti tam, kas jau neginčijama, taip neginčijama, kad visi Žmonės iškart bendrai sutiktų jam paklusti. Nes tų vertų pasigailėjimo sutvėrimų rūpestis yra ne tik tame, kad surasti tą, prieš ką vienam ar kitam nusilenkti, bet kad surasti tokį, kad visi patikėtų juo ir paklustų jam, ir kad būtinai visi kartu. Štai tas bendrumo poreikis paklusti ir yra pagrindinė kančia kiekvieno Žmogaus atskirai ir visos Žmonijos nuo amžių pradžios. Dėl visuotinio paklusimo jie naikino vienas kitą kardu. Jie sukūrė Dievus. Ir kvietė vienas kitą: „Palikite savo Dievus ir ateikite nusilenkti mūsų, nes kitaip mirtis jums ir jūsų Dievams!“ Ir taip bus iki Pasaulio pabaigos, netgi tada, kai Pasaulyje išnyks Dievai: vis tiek kris kniūbsčiomis prieš stabus.
Tu žinojai, tu negalėjai nežinoti tos pagrindinės žmogiškos prigimties paslapties, bet tu paniekinai vienintelį absoliutų ženklą, kuris buvo tau siūlomas, kad priversti visus be ginčų nusilenkti tau – žemiškos Duonos ženklą, ir atsisakei vardan Laisvės ir dangiškos palaimos. Pasižiūrėk, ką padarei tu toliau. Ir vėl viskas vardan Laisvės! Sakau tau, kad nepatiria Žmogus didesnės kančios, kaip ieškodamas to, kam galėtų kuo greičiau perduoti tą Laisvės dovaną, su kuria ši nelaiminga būtybė gimsta. Bet Žmonių Laisve pasinaudoti gali tik tas, kas nuramins jų Sąžinę. Duona tau neginčijamai suteikė tokią Galią: pamaitinsi, ir Žmogus paklus, nes nieko nėra svarbesnio už Duoną, bet jeigu tuo metu kas nors kitas taps jo Sąžinės šeimininku – o, tada Žmogus netgi mes tavo Duoną ir eis paskui tą, kuris suvilios jo Sąžinę. Čia tu buvai teisus. Nes Žmonijos gyvavimo paslaptis ne tame, kad tik gyventi, o tame, dėl ko gyventi. Be tvirto apsisprendimo savyje, dėl ko jam gyventi, Žmogus nesutiks gyventi ir greičiausiai sunaikins save, nei liks Žemėje, nors aplink jį ir bus daug Duonos.
Tai taip, bet kas iš to išėjo: vietoj to, kad pasinaudotum Žmonių Laisve, tu jiems ją dar padidinai! Gal tu užmiršai, kad Ramybė ir netgi mirtis Žmogui brangesnė net už laisvą pasirinkimą tarp Gėrio ir blogio? Nieko nėra daugiau gundančio Žmogui, kaip jo Sąžinės pasirinkimas. Bet nėra nieko ir daugiau kankinančio. Ir štai vietoj tvirtų Žmonijos Sąžinės nuraminimo pagrindų visiems laikams – tu pasiėmei viską, kas yra neįprasto, spėjamo ir nenusakomo, pasiėmei, kas buvo Žmonėms nepakeliama, ir todėl pasielgei kaip ir nemylėdamas jų visiškai. – Ir kas gi tai: tu, kuris atėjai už juos atiduoti savo Gyvybę! Vietoj to, kad pasinaudoti Žmonių Laisve, tu padidinai ją ir amžiams apsunkinai Žmogui kelią į dangišką karalystę. Tu panorai laisvo Žmogaus Meilės, kad savo noru jis žengtų paskui tave, sužavėtas ir pavergtas tavimi. Vietoj griežto seno įstatymo – laisva širdimi Žmogus turėjo spręsti pats, kas yra Gėris ir kas yra blogis, turėdamas kaip atspirtį tik tavo pavyzdį, – bet nejaugi tu pagalvojai, kad Žmogus pagaliau atsisakys ir priims netgi tavo pavyzdį ir tavo Tiesą, jeigu jį prispaus tokia baisi našta, kaip laisvas pasirinkimas? Jie suklyks pagaliau, kad Tiesa ne tavyje, nes negalima buvo jų palikti besiblaškančių ir didesnėje kančioje, kaip padarei tu, palikęs jiems tiek rūpesčių ir neišsprendžiamų užduočių. Tokiu būdu, tu pats paklojai netikusius pamatus, kurie ir sugriovė tavo karalystę ir nieko daugiau nekaltink.
O tuo tarpu ar tai tau buvo siūloma? Yra trys jėgos, vienintelės trys jėgos Žemėje, galinčios amžiams nugalėti ir tų silpnavalių maištininkų laimei įkalinti Sąžinę; tos jėgos - stebuklas, paslaptis ir autoritetas. Tu atmetei ir viena, ir antra, ir trečia ir pats parodei tai savo pavyzdžiu. Kai galinga ir labai išmintinga Dvasia pastatė tave ant Šventyklos stogo ir pasakė tau: „Jei nori sužinoti, ar tu Dievo Sūnus, tai krisk žemyn, nes pasakyta, kad „angelai pagaus jį ir nusineš, ir nenukris, ir neužsimuš jis“ ir sužinosi tada, ar tu Dievo Sūnus, ir įrodysi tada, koks tavo Tikėjimas Tėvu“, – bet išklausęs tu atmetei pasiūlymą, nepasidavei gundymui ir nešokai žemyn. O, žinoma, tu pasielgei išdidžiai ir žavinčiai, kaip Dievas, bet Žmonės, ta silpna maištaujanti gentis – argi jie Dievai? O, tada tu supratai, kad žengęs tik vieną žingsnį, tik parodęs žingsnio judesį, tu tuoj pat būtum išdavęs Dievą, ir visą jo Tikėjimą būtum praradęs, ir būtum užsimušęs, krisdamas į Žemę, kurią atėjai gelbėti, ir būtų triumfavusi protinga Dvasia, sugundžiusi tave.
Bet kartoju, ar daug tokių, kaip tu? Ir nejaugi tu iš tikrųjų nors minutei leidai sau patikėti, kad ir Žmonėms bus įveikiamas panašus gundymas. Ar taip sukurta žmogiška prigimtis, kad baisiais savo Gyvenimo momentais, pačiomis sunkiausiomis ir labiausiai kankinančiomis apsisprendimo dvasiniais klausimais minutėmis atsisakytų stebuklo ir liktų tik su laisvu širdies sprendimu? O, tu žinojai, kad žygdarbis tavo išliks Knygose, sulauks daugybės amžių ir paskutinių Žemės metų, ir tikėjaisi, kad sekdamas tave ir Žmogus taps Dievu, nenorinčiu stebuklo. Bet tu žinojai, kad jei nors truputį Žmogus atstums stebuklą, tą pačią akimirką jis atstums ir Dievą, nes Žmogus ieško ne tiek Dievo, kiek stebuklo. Ir kadangi Žmogus pasilikti be stebuklo neturi jėgų, jis susikurs sau naujus stebuklus, jau nuosavus, ir nusilenks jau žiniuoniškam stebuklui, bobučių kerams, nors ir koks maištininkas, eretikas ir bedievis jis būtų.
Tu nenužengei nuo kryžiaus, kada tau šaukė, tyčiodamiesi ir erzindami tave: „Lipk nuo kryžiaus ir patikėsim, kad tai tu“. Tu nenulipai todėl, kad vėl gi nepanorai pavergti Žmogaus stebuklu ir troškai laisvo Tikėjimo, o ne stebuklingo. Troškai laisvos Meilės, o ne vergiško žavėjimosi Galia, visiems laikams išgąsdinusia juos. Bet ir čia tu sprendei apie Žmones perdaug iškiliai, o jie yra nelaisvėliai, nors ir sukurti maištininkais. Praregėk ir nuspręsk, štai praėjo penkiolika amžių, eik pažiūrėk į juos: ką tu iškėlei iki savęs? Prisiekiu, Žmogus sukurtas silpnesnis ir žemesnis, nei tu apie jį galvojai! Ar gali, ar gali jis įvykdyti tai, ką ir tu? Gerbdamas jį tu kaip ir nustojai jį užjausti, todėl kad perdaug iš jo reikalavai, – ir tai tas, kuris pamilo jį stipriau už save! Gerbdamas mažiau, mažiau iš jo ir reikalautum, o tai būtų panašiau į Meilę, nes lengvesnė būtų buvusi jo našta. Jis silpnas ir niekšingas. Kas iš to, kad jis dabar visur maištauja prieš mūsų valdžią ir didžiuojasi, kad maištauja? Tai Vaiko ir mokinuko pasikėlimas. Tai maži Vaikai, maištaujantys klasėje ką tik išviję mokytoją. Bet ateis galas vaikiškam susižavėjimui, tai brangiai jiems kainuos.
Jie sugriaus Šventyklas ir užlies krauju Žemę. Bet supras, pagaliau, kad jie yra tik kvaili Vaikai, nors ir maištininkai, bet maištininkai silpnavaliai, nesugebantys suvaldyti nuosavo maišto. Apsipylę kvailomis ašaromis, savo neviltyje jie suvoks, ir jų Žodžiai taps Dievo paniekinimu, nuo to jie taps dar nelaimingesni, nes žmogiška prigimtis neperneša paniekos Dievui, ir galų gale, panieka ir atkeršys už Dievą. Ir taip, neramumai, sumaištis ir nelaimės – štai dabartinis Žmonių likimas po to, kai tu tiek iškentėjai dėl jų Laisvės! Didysis pranašas tavo matymuose ir ikonose sako, kad matė visus pirmojo atgimimo dalyvius ir kad buvo jų iš kiekvienos kartos po dvidešimt tūkstančių. Bet jeigu jų būtų buvę tik tiek, tai jie būtų ne Žmonės, o kaip ir Dievai. Jie iškentėjo tavo kryžių, jie iškentėjo dešimtis metų alkanos ir deginančios dykumos, maitindamiesi šaknimis, – ir jau, žinoma, tu gali su pasididžiavimu nurodyti į tuos Laisvės Vaikus, laisvos Meilės, laisvos ir žavinčios aukos vardan tavęs. Bet prisimink, kad jų buvo vos keli tūkstančiai, ir tai Dievų, o likusieji? Ir kuo kalti likę silpni Žmonės, kad negalėjo iškentėti to, ką iškentėjo stiprieji? Kuo kalta silpna Dvasia, kad neturi jėgų pakelti tokių stiprių smūgių? Nejaugi tu tikrai atėjai tik pas išrinktuosius ir dėl jų?
Bet jeigu taip, tai čia paslaptis, ir mums jos nesuprasti. O jeigu paslaptis, tai ir mes turėjome teisę skelbti paslaptį ir mokinti juos, kad ne laisvas jų širdžių sprendimas svarbu ir ne Meilė, o paslaptis, kuriai paklusti jie turi aklai, netgi prieš savo Sąžinę. Taip Mes ir padarėme. Mes ištaisėme tavo žygdarbį ir pagrindėme jį stebuklu, paslaptimi ir autoritetu. Ir Žmonės vėl nudžiugo, kad juos vėl veda, kaip bandą, ir kad nuo jų širdžių pagaliau nuimta siaubinga dovana, atnešusi jiems tiek kančios.
Ar teisūs buvome Mes, mokindami ir darydami taip, pasakyk? Nejaugi mes nemylėjome Žmonijos, taip nuolankiai suvokę jos bejėgiškumą, su Meile palengvinę jos naštą ir leisdami jos silpnavalei prigimčiai nors nuodėmę, bet su mūsų leidimu? Kodėl dabar atėjai mums trukdyti? Ir ko tu tyli, ir tiriamai žiūri į mane švelniomis savo akimis? Supyk, aš nenoriu tavo Meilės, nes pats tavęs nemyliu. Ir ką man slėpti nuo tavęs? Lyg nežinočiau, su kuo kalbu? Tai, ką turiu tau pasakyti, viskas jau tau žinoma, aš matau tai tavo akyse. Ir argi aš nuslėpsiu nuo tavęs mūsų paslaptį? Galbūt, tu būtent nori išgirsti ją iš mano lūpų, tada klausyk: Mes ne su tavimi, o su juo, štai mūsų paslaptis! Mes jau seniai ne su tavimi, o su juo. Jau aštuonis amžius. Lygiai aštuoni šimtmečiai atgal, kai mes mes paėmėme iš jo, ką tu su pasipiktinimu atmetei, tą paskutinę dovaną, kurią jis siūlė tau, parodęs tau visas žemiškas Karalystes: mes paėmėm iš jo Romą ir Cezario kardą ir paskelbėme tik save žemiškais valdovais, vieninteliais valdovais, nors ir iki šiol nespėjome užbaigti mūsų Darbo iki galo. Bet kas kaltas? O, šis reikalas iki šiol tik pradėtas, bet tai prasidėjo. Ilgai dar laukti jo pabaigos, ir dar daug iškentės Žemė, bet Mes tai pasieksime ir būsime cezariais, ir tada jau pagalvosime apie pasaulinę Žmonijos Laimę.
O tarp kita ko tu dar tada galėjai paimti Cezario kardą. Kodėl tu atmetei šią paskutinę dovaną? Priėmęs trečiąjį didžiosios Dvasios pasiūlymą, tu būtum įvykdęs viską, ko ieško Žmogus Žemėje, tai yra: prieš ką nusilenkti, kam įteikti Sąžinę ir galiausiai, kokiu būdu visiems susijungti į neginčijamai bendrą ir darnų skruzdėlyną, nes poreikis pasaulinio susijungimo yra trečia ir paskutinė žmonių kančia. Visada Žmonija siekė būtinai apsijungti visu Pasauliu. Daug buvo didžių Tautų su didžia istorija, bet kuo daugiau buvo pasiekusios tos Tautos, tuo jos buvo ir nelaimingesnės, nes stipresni už kitus suvokdavo pasaulinio Žmonių susijungimo poreikį. Didieji užkariautojai, Timūrai ir Čingischanai, praskrido kaip viesulas virš Žemės, siekdami užvaldyti Visatą, bet ir tie, nors ir nesąmoningai, išreiškė tą patį didį Žmonijos poreikį pasauliniam ir bendram susijungimui. Priėmęs Pasaulį ir Cezario mantiją, būtum įkūręs pasaulinę karalystę ir suteikęs pasaulinę Ramybę. Nes kas gi gali valdyti Žmones, jeigu ne tie, kurie valdo jų Sąžines ir kieno rankose jų Duona. Mes ir paėmėme Cezario kardą, paėmę jį, žinoma, išdavėme tave ir nuėjome paskui jį.
O, praeis dar laisvo proto siautėjimo amžiai, jų mokslo ir antropofagijos [žmogėdrystė, kanibalizmas] amžiai, todėl kad, pradėję statyti savo Babilono Bokštus be mūsų, jie užbaigs antropofagija. Bet tada ir prasmuks pas mus žvėris ir laižys mums kojas ir nuplaus jas kruvinomis ašaromis iš savo akių. Ir mes atsisėsime žvėriui ant nugaros ir pakelsime taurę, o ant jos bus užrašyta: „Paslaptis!“ Ir tada, ir tik tada prasidės Žmonėms Ramybės ir Laimės karalystė. Tu didžiuojiesi savo išrinktaisiais, bet su tavim tik išrinktieji, o Mes nuraminsime visus. Ir ar taip dar: kiek daug iš tų išrinktųjų, iš galingųjų, kurie galėjo tapti išrinktaisiais, pavargo, galų gale, laukdami tavęs, ir nunešė ir dar nuneš savo Dvasios jėgą ir savo širdies Ugnį į kitą dirvą ir baigs tuo, kad prieš tave iškels savo Laisvės ženklą. Bet tu pats nurodei tą ženklą. Su mumis jie bus laimingi ir daugiau nemaištaus, nenaikins vienas kito, kaip tavo Laisvėje, visur. O, Mes juos įtikinsim, kad jie tik tada taps laisvais, kai atsisakys nuo savo Laisvės mums ir mums paklus. Ir ką gi, teisūs Mes būsim ar sumeluosim? Jie patys įsitikins, kad teisūs, nes prisimins, iki kokių vergystės siaubų ir blaškymosi privesdavo juos tavo Laisvė.
Laisvė, laisvas protas ir mokslas nuves juos į tokias tankmes ir pastatys prieš tokius stebuklus ir neišsprendžiamas paslaptis, kad vieni iš jų, nepaklusnūs ir įniršę, sunaikins save patys, kiti nepaklusnieji, bet silpni, sunaikins vienas kitą, o treti, likusieji, silpnavaliai ir nelaimingi, atšliauš prie mūsų kojų ir maldaus mūsų: „Taip, jūs buvote teisūs, tik jūs valdote jo paslaptį, ir Mes grįžtame pas jus, išgelbėkite mus nuo mūsų pačių“. Gaudami iš mūsų Duonos, žinoma, jie aiškiai matys, kad Mes imame jų pačių Duoną, jų rankomis užaugintą tam, kad jiems ir atiduoti, be jokio stebuklo; pamatys, kad nepavertėme Mes Akmens į Duoną, bet Tiesą pasakius daugiau, nei džiaugdamiesi pačia Duona, jie bus laimingi todėl, kad gaus ją iš mūsų rankų! Nes vis dar prisimins, kad anksčiau, be mūsų, ta pati Duona, užauginta jų pačių, jų rankose pavirsdavo tik į Akmenį, o kai jie sugrįžo pas mus, tas pats Akmuo jų rankose vėl pavirto Duona. Per daug, per daug aiškiai suvoks jie, ką reiškia kartą ir visiems laikams paklusti! Ir kol Žmonės to nesupras, jie bus nelaimingi.
Kas labiausiai padėjo viso to nesuvokti, pasakyk? Kas suskaldė bandą ir paleido ją nežinomais keliais? Bet banda vėl susirinks ir vėl paklus kartą ir visiems laikams. Tada Mes duosime jiems ramią paklusnią Laimę, laimę silpnavalių sutvėrimų, kokiais jie ir sukurti. O, Mes juos įtikinsime, pagaliau, nesididžiuoti, nes tu juos išaukštinai ir išmokei savigarbos, įrodysim jiems, kad jie bejėgiai, kad jie tik apgailėtini Vaikai, bet kad vaikiška Laimė saldesnė už visas kitas. Jie taps baukštūs ir žiūrės į mus ir glausis prie mūsų iš baimės, kaip jaunikliai prie perekšlės. Jie stebėsis ir bijos mūsų ir didžiuosis tuo, kad Mes tokie galingi ir tokie protingi, kad galėjome suvaldyti tokią maištingą tūkstantmilijoninę bandą. Jie ištižę drebės nuo mūsų pykčio, protai jų sustings, akys pasidarys verksmingos, kaip pas Vaikus ir Moteris, ir jie lengvai pereis prie linksmybių ir juoko, šviesaus džiaugsmo ir džiaugsmingos vaikiškos dainelės vien nuo mūsų norų. Taip, Mes priversime juos dirbti, bet laisvomis nuo darbo valandomis Mes sutvarkysime jiems Gyvenimą kaip vaikišką žaidimą, su vaikiškomis Dainomis, chorais, nekaltais šokiais. O, Mes leisime jiems ir nuodėmę, jie silpni ir bejėgiai, ir jie mylės mus, kaip Vaikai, už tai, kad leisime jiems būti nuodėmingais. Mes pasakysime, kad kiekviena nuodėmė bus išpirkta, jei bus padaryta su mūsų leidimu; o nusidėti leidžiame jiems todėl, kad mylime juos; atpildą už jų nuodėmes, tegu taip ir būna, prisiimsime sau. Ir prisiimsime sau, o mus jie dievins, kaip geradarius, nešančius jų nuodėmes prieš Dievą. Ir nebus pas juos jokių paslapčių nuo mūsų. Mes leisime arba uždrausime jiems gyventi su Žmonomis ir meilužėmis, turėti arba neturėti Vaikų – viskas, sprendžiant pagal jų paklusnumą – ir jie mums nusilenks džiugūs ir džiaugsmingi. Labiausiai kankinančias jų Sąžinės paslaptis – viską, viską jie atneš mums, ir Mes viską leisime, ir jie su džiaugsmu patikės mūsų sprendimu, todėl kad jis išvaduos nuo didelio rūpesčio ir baisių dabartinių kančių, nuo asmeninio ir laisvo sprendimo.
Ir visi bus laimingi, visi milijonai sutvėrimų, išskyrus šimtą tūkstančių, valdančių juos. Nes tik Mes, Mes, saugantys paslaptį, tik Mes būsime nelaimingi. Bus tūkstančiai milijonų laimingų kūdikių ir šimtas tūkstančių kenčiančių, prisiėmusių sau gėrio ir blogio pažinimo prakeiksmą. Tyliai numirsime Mes; tyliai užgesime tavo vardan ir paskui mūsų karstus eis tik mirtis. Bet mes išsaugosim paslaptį ir dėl jų Laimės viliosime juos dangiška ir amžina dovana. Nes jei kas ir buvo šiame Pasaulyje, tai, žinoma, ne tokiems, kaip jie.
Kalba ir pranašauja, kad tu ateisi ir vėl laimėsi, ateisi su savo išrinktaisiais, su išdidžiais ir galingais, bet Mes pasakysim, kad jie išgelbėjo tik save, o Mes išgelbėjome visus. Kalba, kad išgėdinta bus paleistuvė, sėdinti ant žvėries ir laikanti savo rankose paslaptį, kad vėl sukils maištaujantys, kad suplėšys jos mantiją ir apnuogins jos "šlykštų" kūną. Bet Mes tada atsistosime ir priminsime tau tūkstančius milijonų laimingų kūdikių, nežinančių nuodėmės. Ir Mes prisiėmę nuodėmes jų ir Laimę jų sau, Mes atsistosime prieš tave ir pasakysime: „Teisk mus, jei gali, jei išdrįsi“.
Žinok, kad aš nebijau tavęs. Žinok, kad aš buvau tada dykumoje, kad ir aš maitinausi šaknimi, kad ir aš dievinau Laisvę, kuria tu palaiminai Žmones, ir aš ruošiausi tapti tavo išrinktuoju, tarp galingų ir stiprių, trokšdamas „papildyti skaičių“. Bet aš praregėjau ir nepanorau tarnauti beprotystei. Aš sugrįžau ir prisijungiau prie būrio tų, kurie ištaisė tavo žygdarbį. Aš palikau gerbiančius save ir sugrįžau pas klusniuosius dėl laimės tų klusniųjų. Tai, ką aš tau sakau, išsipildys ir mūsų karalystė susikurs. Kartoju tau, rytoj tu pamatysi tą paklusnią bandą, kuri nuo vieno mūsų Žodžio puls rinkti anglis tavo laužui, ant kurio tave sudegins už tai, kad atėjai mums trukdyti. Nes jeigu atsirastų tas, kuris labiausiai nusipelnė mūsų laužo, tai juo būtum tu. Rytoj tave sudeginsiu...
F.M.Dostojevskis. Sobranije sočinėnij. M.,1958m.,str.313-327
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą