Užsienio mokslininkai, tyrinėjantys gydomąsias gintaro savybes, nurodo, kad Lietuvių Kalboje bendra šaknis GINT- patvirtina jo vardo kilmę nuo veiksmažodžio, reiškiančio savybę GINTI (nuo ligų, piktumo, nelaimių, blogos akies). Ar jie teisūs? Pasaulyje kyla susidomėjimo gintaru banga. Ar Mes galime likti abejingi?
1. Istoriniai faktai ir senųjų daktarų receptai.
Gintaras jaudino jau senųjų mąstytojų protus. Poetiniai gintaro kilmės mitai prasidėjo nuo senovės romėnų poeto Ovidijaus “Metamorfozių”. Antikos autoritetas Platonas (428-347 m. iki m.e.) skelbia vienodą gintaro ir magneto prigimtį. Gintaras įsielektrina nuo trinties ir pritraukia smulkius bei lengvus daiktus; kaip magnetas gintaras traukia ir metalinius daiktus.
Plinijus Vyresnysis (23-79 m.e. m.) skelbia gintaro augalinę prigimtį (“Brangakmenių gamtinė istorija”).
18 a. M. Lomonosovas moksliškai įrodė augalinę gintaro kilmę.
19-20 a. tyrėjai moksliškai patvirtino gintaro susiformavimą kaip specifinę fosilizaciją (suakmenėjimą) gintarinio Miško, kai dervinės rūgštys polikonservavosi jūrinėse pakrantėse su lagūnų ir deltų kalio šarmine terpe, nuo deguonies kietėjo, susiformavo gintarinė rūgštis ir jos eteriai.
Todėl gintaro terapija priskiriama fitoterapijos atmainai.
1998 m. įvykęs Pasaulinis gintaro kongresas gintarą kaip medžiagą pavadino oksigenuotu hidrokarbonatu, susidedančiu iš anglies (67-87 proc.), vandenilio (8, 541 proc.), deguonies (15 proc.), sieros (0,946 proc.) (Dr. Curt W. Beck).
Baltijos gintaras turi 3-8 proc. gintarinės rūgšties (succinic acid). Tai didžiausi gintarinės rūgšties kiekiai iš rastųjų pasauliniuose telkiniuose. Gintarinė rūgštis yra natūralus gyvųjų organizmų medžiagų apykaitos produktas. Kiti žymesni gamtiniai gintarinės rūgšties šaltiniai - vynuogės, agrastai, rabarbarai. Bet jų kiekiai tūkstantį kartų mažesni, negu rastieji Baltijos gintare. Todėl gintarinė rūgštis medicinos reikmėms išgaunama iš natūralaus gintaro. Jos cheminė formulė – C4H6O4. Lydymosi temperatūra – 184-187 laipsniai C. Tai balti kristaliniai milteliai, kurių skonis panašus į citrininės rūgšties. Gintarinė rūgštis turi daug naudingų savybių, kaip medžiaga visai nekenksminga. Gaminama specializuotose įmonėse, sertifikuojama ir plačiai gali būti pritaikyta medicininėje farmacijoje. Sertifikuotą gintarinę rūgštį su panaudojimo instrukcija galima nusipirkti iš gamintojo užsienyje.
Gintarinės rūgšties gydomųjų savybių charakteristika: stimuliuoja nervų sistemą, stiprina žarnyno ir inkstų veiklą, pasižymi priešstresiniu, priešuždegiminiu ir antitoksiniu poveikiu. Gintarinė rūgštis pritaikoma gydant įvairios kilmės anemijas, ūmius radikulitus, chroniškas širdies-kraujagyslių ligas (koronarinė aterosklerozė, persirgtas miokardo infarktas). Gintarinė rūgštis ypatinga tuo, kad neturi jokio pašalinio veikimo. Ši rūgštis audiniuose nesikaupia. Gintarinė rūgštis su medicinine tulžimi (kompresai) pritaikoma onkologijoje. Skydliaukės patologijos atvejais rekomenduojama gintarinė rūgštis vidiniai kartu su gintarinių karolių nešiojimu ant kaklo. Ypatinga gintarinės rūgšties savybė ta, kad ji pati suranda tas organizmo vietas, kurioms ji reikalinga (apeinant sveikuosius audinius). Žmonės, galintys reguliariai vartoti gintarinės rūgšties profilaktines dozes, džiaugiasi gera nuotaika, sklandžiu širdies darbu, yra aktyvūs optimistai. Gintarinė rūgštis detoksikuoja alkoholį: pakanka pusės arbatinio šaukštelių miltelių išgerti su stikline vandens. Palengvėjimas iš karto (kaip skelbia reklama).
Sveiko Žmogaus kraujyjegintarinės rūgšties norma yra 0,2-0,8 mmol/l. Todėl amžinai pavargę, irzlūs, nelaimingi ir su savo skausmais bei įtampomis nesugebantys atsisveikinti asmenys gali išsitirti kraują ir padaryti atitinkamą gyvensenos korekciją.
Žmonėms, kuriems kristalinė gintarinė rūgštis neįperkama arba tiems, kas pageidauja savo gyvensenos Kultūrą papildyti Baltijos gintaru kaip gamtine substancija,gydančia ir padedančia išgyti (išsigydyti), edukacijos tikslu pateiksime šią informaciją:
1 a. Senieji receptai. Senovės graikai ir egiptiečiai gintarą laikė svarbiu vaistu mentalinių negalavimų, karščiavimų, skrandžio problemų, gerklų infekcijų, reumatizmo ir kt. atvejais. Graikai gintarą vadino "Saulės Akmeniu" ir “elektronu”. Elektriškumo savybės atsiranda gintarą trinant. Garsusis daktaras Avicena gintaru gydė beveik visas žinomas ligas. Jis pirmasis teisingai nurodė gintaro miltelių dozę vidiniam vartojimui – pusę miskalo. Šiandien mūsų matų sistemoje tai būtų apie du gramus. Avicena mėgo gintarą derinti su įvairiais mineralais, gydomaisiais augalais, medumi, vynu ir pan. Jis patarė ieškoti kuo įvairesnių gintaro aplikacinių formų.
Nuo senųjų iki šiandieninių laikų religinių apeigų metu pasmilkymams prireikia gintaro Galių. Viduramžiais turtingi miestai nuo atsėlinančio maro gindavosi gintaro dūmais. Madingi buvo naujagimių ir jaunavedžių aprūkymai gintaro dūmais. Gintaro karoliai visada madingi: ir puošia, ir gydo kaklo srities ligas, pritraukia sėkmę ir apsaugo nuo visokio piktumo. Tą funkciją biochemiškai atlieka gintarinė rūgštis, difuzijos būdu per odą patenkanti į kraują. O už biocheminį poveikį galingiau pasireiškia gintaro sukauptos Šviesos energija, jos spektro geltonos spalvos auksinė dalis. Todėl šiandieninės gintaro terapijos sėkmė priklausys nuo mūsų gebėjimo pritaikyti visas tris pagrindines savybes: biochemines, aromaterapines ir šviesos energines (bangines-vibracines Galias). Nepamirškime ir Avicenos patarimų gintarui į draugiją parinkti kitas gamtines substancijas, kurių veikimas turėtų rezonansinį pobūdį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą