Trys pagrindiniai Konfucijaus principai
Pagrindinis Konfucijaus mokymas yra išdėstytas „keturiose Knygose“: „Didysis mokymas“, „Pastovus vidurys“, “Konfucijaus ir jo mokinių pašnekesiai“ ir „Men – dzė Darbai“. Šiose Knygose sudėti trys pagrindiniai Konfucijaus įvesti apibudinimai: „Humaniškumas“ (arba Jen), „Kilnus Vyras“ (arba Junzi) ir „Etiketas“ (arba Li).
Humaniškumą, pagal Konfucijų, sukuria pats individumas, kuriam tai yra išankstinė sąlyga ir reikalavimas bendravime su kitais Žmonėmis. Kad pasiekti aukščiausius humaniškumo laiptelius, būtina pastoviai ir nekintamai taikyti „Auksinę taisyklę“: „Nedaryk to kitiems, ko nenori , kad kiti darytų tau“ ir jo teigiama pasekmė: „Daryk kitam tai, ko norėtum, kad kiti darytų tau“.
„Kilnus Vyras“ yra apibūdinamas kaip Žmogus, kuris rodo humaniškumą, nepriklausomai nuo jo kilmės ir socialinės padėties.
Ir svarbiausia dalimi teisingų abipusių santykių su kitu Žmogumi yra Etiketas – tai geros manieros, punktualumas, elgesio taisyklės ir abipusiai santykiai su kitais Žmonėmis. Šis paskutinis principas apibrėžia ne tik tai, koks turi būti teisingas abipusių santykių tarp Žmonių reguliavimas visuomenėje, bet ir estetiką ir meną, kurių dėka yra perduodami natūralūs dėsniai ir tokiu būdu tai prisideda prie to, kad Žmonės galėtų gyventi daug labiau šviesesnėje ir darnesnėje būsenoje.
Šių Konfucijaus idėjų pagrindu buvo sukurtas konfucianizmas – politinė teorija ir teorija Žmogaus prigimties, kuri visumoje aprašė Kelią arba Dao.
Konfucijaus mokymas. Religinės ištakos
"Kad suprasti šią teoriją, pradžioje yra būtina suvokti konfucianinės minties pagrindus ir jo dorovinį kryptingumą. Dangus susideda iš Protėvių (arba „Ti“), kuriems vadovauja Aukščiausiasis Protėvis („Šang Ti“). Kaip Žmogaus Gamtos Protėviai, jie nuėjo toli pirmyn, ir prie jų prisijungs visos Gyvasties formos, kurios galų gale paliks Žemę. Tokiu būdu, visas „Kelias“ yra „nenutrūkstamas nuoseklumas, kuriame mirtis vaidina perėjimą į daug garbingesnę būseną“, – taip apie tai vaizdingai aprašo religijos tyrinėtojas Huston Smith.
Dangus kontroliuoja žemiškuosius reikalus. Pavyzdžiui, Oras yra Daugaus nuotaikos išraiška, tuo pačiu, tai priklauso nuo to, ar patenkins Žemės gyventojai kai kuriuos Dangaus poreikius per aukojimą. Iš dviejų šitų karalysčių, Dangus yra labiau svarbesnis. Tokiu būdu, jie privalo iššaukti Žemės gyventojų susižavėjimą ir užimti didesnę dalį jų vaizduotės. Aukos, o tiksliau pasakius, medžiaga aukojimo Ugniai, yra bendravimo priemonė tarp Dangaus ir Žemės. Pranešimai nuo Protėvių iš Dangaus ateina į Žemę pas Žmogų „įvykių be priežasties“ pavidale, kurie vyksta „patys savaime“. Egzistuoja ženklai, sutinkamai su Tikėjimu, kurie yra kaip priemonės, kurių pagalba Protėviai praneša savo Vaikams Žemėje apie įvyksiančius įvykius. Kai kurie iš tokių ženklų – tai kūniški pranešimai niežėjimo pavidale, čiaudėjimo, trūkčiojimuose, užsikirtimuose, spengimo ausyse, blakstienų trūkčiojimuose ir t.t. Kiti ženklai yra išoriniai, pavyzdžiui, tokie, kaip perkūnas, žaibas, žvaigždžių išsidėstymas ir vabzdžių elgesys, o taip pat paukščių ir gyvūnų. Tai reiškia, kad Žmogus turi būti dėmesingas siunčiamiems ženklams iš Dangaus, kurie kalba jam apie suplanuotų jų veiksmų išmintingumą (arba neišmintingumą) – vestuvės, gimimai, mūšiai, kelionės.
Kadangi daugelis iš šių įsitikinimų buvo perduodami iš kartos į kartą dar iki Konfucijaus, tai šiuo atveju dėmesio akcentas buvo perkeltas iš Dangaus į Žemę – ir visa tai nesumenkinant Dangaus ir jo gyventojų. Ir toks akcentų perstatymas suteikia mums galimybę pilnutinai pajusti Konfucijos idėjų įtaką visai Kultūrai.
Pasauliniai ir praktiniai rūpesčiai, dėl kurių kiniečiai vėliau išgarsėjo visame Pasaulyje, tapo pirmaeiliais dalykais. Ir Konfucijus sukūrė šiuo pagrindu aiškią orientacinę poziciją šio Pasaulio atžvilgiu.
Konfucijaus filosofija buvo sveiko proto ir praktinės Išminties santrauka. Joje nebuvo metafizinės minties, jokio vaizduotės skrydžio, jokio Sielos įaudrinimo kosminiam pamaldumui. Kokie nors klausimai apie „aną Pasaulį“ nebuvo keliami. Konfucijus sugrąžindavo juos atgal į Žemę, kadangi vadovavosi tokiu požiūriu, kad būtina rūpintis apie „vientisą Pasaulį viename laiko vienete“.
Todėl politinę ir filosofinę konfucianizmo teoriją galima išreikšti vienu sakiniu: tai socialinė tvarka, kuri yra suderinta su tvarka kosmose. Todėl tai ir vadinama “prigimtiniu įstatymu”.
Konfucijaus filosofija
Religija ir vyriausybė – nesugriaunama sąjunga
Iš šių šaknų išaugo filosofija, kurioje yra tokia prielaida, kad Žmogus, kuris savo pagrinduose yra geras, visgi, yra bandos gyvūnas, ir tai, koks jo santykis yra su kitais Žmonėmis, apsprendžia Li (Etiketas). Li duoda jam natūralų dėsnį, kurio pagrindu jis suformuoja savo apmąstymus ir padaro išvadas apie sveiką mąstymą. Kadangi išsilavinimas paprasto Žmogaus etiketo srityje yra grindžiamas, kaip apie tai manė konfucianistai, siekiu pamėgdžioti pavyzdžiams, tai būtina buvo, kad „Kilnus Vyras“ tobulai būtų įvaldęs Li ir, tokiu būdu, galėtų būti pavyzdžiu kitiems Žemės gyventojams.
Išminčiai ir Valdovai nusipelno Pagarbos ir susižavėjimo visų Žmonių, nes tik „Kilnus Vyras“ atstovauja Dangaus Išmintį. Maža to, būtent Valdovas privalo rodyti Dorybės (arba Te) pavyzdį, nes kitu atveju jis žemina pats save, Dangų ir kiekvieną paprastą Žmogų, kuris stengiasi imituoti jo humaniškumą, jo etiketą ir jo Išmintį, kurie sudaro jo dorybių visumą.
Šiame principe sudėta visa fundamentali politinė Konfucijaus filosofija – autoriteto doktrina, įgaliota Dangaus, – doktrina, kuri uždeda didžiulę atsakomybę Žemės Valdovams dėl Žmonių gerovės ir, tokiu būdu, už Taiką ir socialinę tvarką visame Pasaulyje. Toks hierarchijos privalumas, kai yra skrupulingai numatytas dorovingas vadovavimas, kiekvienas Žmogus iš principo gali būti „panašus į Išminčių“. Būtent šiame taške Žmonija, apskritai paėmus, įgys Jen – Humaniškumą, aukščiausią dorovingo išsivystymo lygį, kurio ribose natūralūs Žmogaus polinkiai harmoningai deri su Dao (Keliu). Ir tada Žemėje įsigalės Taika, materialinių gerovių gausa ir Laimė. Ir visa tai yra numatę mūsų Protėviai.
Ir kiek kartų šiam utopiniam požiūriui nebūtų mesta iššūkių, ir kiek kartų nebūtų atakuota per visus tuos amžius, tačiau nei vienam iš Konfucijaus kritikų nebuvo lemta atstumti Žmoniją nuo šio filosofo, kuris stengėsi padaryti neįmanomą dalyką, nors buvo dedamos pastangos išrauti šį minčių vaizdinį ir šį požiūrį į Pasaulį iš Konfucijaus filosofijos, kad neliktų tokio palikimo, kokį Mes turime šiandien.
Jo Viltis buvo viena iš nuostabiausių Vilčių, kokios tik buvo pasiūlytos Žmonijai. Tačiau net Konfucijus, nežiūrint į jo nuoširdžius įsitikinimus tuo, kad Žmogus iš pagrindų yra geras, matė jame galybę trūkumų. Jis atvirai tai pripažindavo tiek pats sau, tiek ir daugeliui tų apgailėtinų Žmonių, kurie atsidurdavo jo akiratyje.
Parengta pagal http://saltiniai.wordpress.com/auksinis-konfucijaus-kelias/
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą