Mažoji Lietuva - lietuviškos raštijos lopšys

Mažoji Lietuva  – tai unikalus etnografinis regionas, išsiskiriantis savita krašto gyventojų – lietuvininkų – Kultūra, išraiškinga architektūra ir dar išlikusiais, bet sparčiai nykstančiais Papročiais. 

Vakariniai Lietuviai save vadino lietuvininkais, o savo gimtąjį kraštą – Mažąja Lietuva. Jų gyventas plotas (17 000–18 000 kv. km) apėmė Nemuno žemupio, Priegliaus vidurupio ir aukštupio baseinus: nuo Klaipėdos iki Geldapės ir nuo čia linija iki Šventapilio Aistmarių pakrantėje. Mažosios Lietuvos branduolį sudarė Klaipėdos, Tilžės, Ragainės, Įsruties ir Labguvos apskritys. Nuo seno šiose Žemėse gyveno Baltų (Lietuvių, Skalvių, Nadruvių, Sembų, Kuršių ir kt.) gentys, iš kurių VI–XV a. ir susiformavo lietuvininkų etnosas.
XIII a. lietuvininkų kraštas buvo pavergtas Vokiečių (Kryžiuočių) ordino. Po Žalgirio mūšio sudarytos Melno taikos (1422 m.) jis ir liko Ordinui. 1525 m. didžiajam Ordino magistrui Albrechtui Brandenburgiečiui vietoj katalikybės priėmus protestantų Tikėjimą ir paskelbus Ordino Valstybę pasaulietiška Prūsijos kunigaikštyste (hercogyste), lietuvininkų kraštas dar buvo vadinamas ir Prūsų Lietuva. Vokiečių valdomoje Prūsijos kunigaikštystėje (1701–1918 m. – karalystėje) Mažoji Lietuva sudarė tarsi atskirą valstybėlę su skirtingo etnoso gyventojais. Sunkiomis priespaudos sąlygomis jie išsaugojo savo Kalbą, Papročius, lietuvišką Gyvenimo būdą, pasaulėjautą ir sukūrė savitą Kultūrą, kuri gaivinamai veikė ir šalia esančios Didžiosios Lietuvos Kultūrą. 

Nūdienos Lietuviams šis kraštas brangus, nes ten 1547 m. išleista pirmoji lietuviška Knyga – Martyno Mažvydo „Katekizmas“, ten išleista pirmoji gramatika, pirmasis dainynas, pirmieji lietuviški eilėraščiai; ten įsteigtas pirmasis Lietuvos kraštotyros būrelis ir pirmiausia imta rinkti Lietuvių tautosaką, tirti Lietuvių Kalbą. Mažojoje Lietuvoje atidarytos pirmosios lietuviškos Mokyklos, suvaidintas pirmasis Lietuvių Žemėje lietuviškas spektaklis. Ten 1895m. ant Rambyno kalno įvyko pirmoji Lietuvių Dainų Šventė, kurios iniciatorius buvo Vydūnas. Kai carinės okupacijos metais 1864–1904m. Lietuvoje buvo uždrausta lietuviška spauda, Knygos buvo spausdinamos Tilžėje, Bitėnuose ir Ragainėje, kurias slapta į Didžiąją Lietuvą gabeno knygnešiai. Mažosios Lietuvos patriarchu tituluojamas Martynas Jankus (1858-1946) buvo žymus Lietuvių spaudos darbuotojas, pirmųjų lietuviškų laikraščių „Aušra“ ir „Varpas“ leidėjas bei redaktorius. Iš jo spaustuvės lietuviško rašto draudimo metais lietuviški leidiniai keliavo į Lietuvą. 

XVII a. intensyviai čia buvo aprašinėjama (E. Vagnerio, M. Pretorijaus, K. Hartknocho, T. Lepnerio) Lietuvių buitis, Papročiai, Tikėjimai, o XVIII a. buvo sukurtas pirmasis klasikinis Lietuvių grožinės literatūros veikalas – K. Donelaičio poema "Metai". Tačiau po 1709–1711 m. didžiojo maro prasidėjo vokiškoji Mažosios Lietuvos kolonizacija. Į Lietuvių gyvenamas Žemes 1710–1736 m. atsikėlė apie 23 000 kolonistų, daugiausia vokiečių valstiečių. Lietuvių teisės ir laisvės nuolat buvo siaurinamos, jų Kultūra stumiama iš viešojo Gyvenimo. 1872–1876 m. Lietuvių Kalba buvo uždrausta Mokyklose, visose Valstybės įstaigose. Krašto germanizavimo politika pasiekė savo: 1736 m. Lietuviai Klaipėdos, Tilžės, Ragainės, Įsruties ir Labguvos apskrityse dar sudarė apie 80 proc. visų gyventojų, 1837 m. – tik apie 33 proc., o 1900 m. – apie 20 proc. XIX a. antrojoje pusėje Lietuvių Tautai susidarė reali nutautėjimo grėsmė. Vilniaus krašto Lietuviai vis labiau lenkėjo, o Mažosios Lietuvos Lietuviai vokietėjo. 1865m., caro valdžiai uždraudus lietuvišką spaudą, padėtis itin pablogėjo. Vis tik Mažojoje Lietuvoje radosi inteligentų, kurie bandė ginti ir palaikyti lietuvybę. 

1868 metais kovo 22 dieną Jonaičiuose Šilutės rajone gimė didis Baltų Dvasios milžinas, Žmogus, kurio Gyvenimo kelią  nulėmė pagrindinis juo vedantis šūkis – „kelti garbėn lietuviškumą“. Tai, ką skelbė, puoselėjo ir vardan ko gyventi kvietė Vydūnas, savo ugninio skambesio neprarado ir nūdienos laikais. Tos pačios prigimtį griaunančios jėgos, kurios niokojo Prūsijos Lietuvius, dabar taip pat kanda ir Mūsų genties Gyvybės kamieną, temdo jos sąmoningumą.

Atviras lietuvininkų persekiojimas ir jų Kultūros naikinimas prasidėjo XX a., atėjus į valdžią hitlerininkams (1933 m.), o mirtiną smūgį sudavė Antrasis pasaulinis karas ir pokario sovietinė okupacija. Beveik visi lietuvininkai tada buvo išblaškyti po Europą ir Sibiro platybes, jų kraštas apgyvendintas naujais kolonistais iš Tarybų Sąjungos. Nuniokotos jų Žemės, pakeisti (suslavinti) net vietovardžiai. Ir tik suirus Tarybų Sąjungai ir prasidėjus tautiniam Lietuvių atgimimui, kaip paklydėliai paukščiai iš viso Pasaulio pradeda sugrįžti į savo kraštą lietuvininkai, pradeda atsigauti jų Kultūra.