Mikalojus Konstantinas Čiurlionis apie kilnųjį Gyvenimą

Be paliovos sruvena laikas. Jisai atrodo tartum simfonija, kurią orkestras groja man. Bet kažkas trukdo jos klausytis. Nesugaunu aš galbūt labai gražios melodijos ir ji pražus neišgirsta: jinai tik vieną kartą grojama – nes ji yra Gyvenimas.

Nejau Gyvenimas yra dvilypis – tik Žodžiuose kilnus: Mes viena kalbame, o kita darome… Kodėl negalime gyventi vien kilnųjį Gyvenimą? Aš noriu jį gyventi, bet nemoku. Daryti gera noriu, o nežinau, kas Gėris. Jaučiu, kad klystu, tačiau esu per silpnas. Nejau Gyvenimas yra tiktai alga, Namai ir sotus valgis, tik rūbai gražūs, nuobodūs pažįstami ir jų banalūs plepalai? Nejaugi visa tai yra Gyvenimas…

Dienos ilgos kaip metai. Ateitis čionai pavirsta praeitim, pilna kvailybių pjuvenų. Kaip visa tai juokinga ir bjauru. Ir liūdna…

Iš M.K.Čiurlionio laiškų Sofijai