Dievirpos (muzikos) įtaka Žmogaus kūnui ir Dvasiai

Mokslininkai pažymi, kad iš visų menų dievirpa pirmoji buvo pradėta naudoti gydymo tikslais.

Pirmosios, primityvios magiškojo „gydymo” formos buvo įvairūs burtininkų užkeikimai, užkalbėjimai, demonų ir Dvasių iškvietimai.

Didelę reikšmę gydomajai dievirpos funkcijai teikė senovės Egipto, Graikijos, Romos medicinos mokslai. Šiose šalyse dievirpos menas buvo kur kas aukštesnio lygio. Dievirpos panaudojimas darant įtaką Žmogaus kūnui pirmą kartą buvo paminėtas rašytiniuose šaltiniuose Egipto medicininiuose papirusuose dar 1500 metais prieš Kristaus gimimą.

Graikai išvystė ne tik racionalią Žmogaus Tvarkos ir Darnos koncepciją, bet ir koncepciją apie dievirpos panaudojimą įvairioms negalioms palengvinti. Todėl nenuostabu, kad graikai yra laikomi dievirpos terapijos pradininkai. Nors jų medicina buvo dar empirinė ir subjektyvi, graikų gydytojai žinojo, kaip tiksliai diagnozuoti ligos simptomus. Dievirpos gydomajai Galiai jie skyrė ypatingą dėmesį.

Jau Aristotelis savo terapijos koncepcijoje pripažino didžiulę dievirpos reikšmę medicinai. Jo nuomone, Žmonės, pasižymintys nesuvaldomomis emocijomis, klausydami dievirpos gauna tokį pat teigiamą poveikį, tarsi vartotų stipriausius vaistus. Sokratas taip pat atkreipė dėmesį į gydomąjį dievirpos poveikį. Pitagoras dievirpą rekomendavo kaip panacėją nuo Sielos ir kūno ligų. Jis susodindavo ligonius pievoje pusračiu ir dainuodavo su jais tas melodijas, kurios gerindavo nuotaiką, mažindavo irzlumą, nerimą, netgi depresiją. Pitagoro sekėjai (pitagoriečiai) manė, kad dievirpos veikiama Žmogaus Siela įgyja darnią pusiausvyrą per vadinamąjį katarsį (estetinį išgyvenimą). Žmogus jaučia palaimą, nes dievirpa grynina jausmus, apvalo juos nuo pasąmonės potraukių ir afektų. Pitagoras gydomąjį dievirpos poveikį vadino “dievirpine medicina”; dievirpa jam buvo Tvarkos išraiška ir kosmoso Darna, galinti sukurti vidinę Tvarką. Todėl neatsitiktinai Aristoksenas sakė: ”Pitagoriečiai medicina valė kūną, o dievirpa – Sielą“. Pitagoras tikėjo, kad dievirpa atneša Žmonėms naudą, tik reikia žinoti, kada ir kaip su ja elgtis. Svarbų vaidmenį, jo nuomone, vaidina dievirpos melodijos intervalas, garso tembras ir ritmas. Plutarchas (Plutarchos) traktate apie „Izidę ir Ozirį“ rašo, kad sutrikus miegui pitagoriečiai atsigulę klausydavosi dievirpos. Graikai sukūrė garsų klasifikaciją, kurios pagrindą sudarė dievirpos sukelti pojūčiai ir reakcijos. Garsai buvo skirstomi į 4 dermes: fryginę – drąsią, pakilią; lydinę – liūdną, ilgesingą; eolinę – malonią, palaimingą; dorinę – iškilmingą, didingą.

Platonas nurodė dievirpos etinę jėgą, kuri auklėjant ir ugdant jaunuomenę yra kaip psichohigieninė profilaktika. Įvairioms ligoms gydyti jis siūlė vaistus iš augalų lapų ir magišką dainavimą. Platonas manė, kad be dainavimo vaistai netenka savo savybių.

Viduramžiais arabų mokslininkai buvo tvirtai įsitikinę, kad dievirpos garsai yra puikus vaistas, gydantis sergančią Sielą, netgi gerinantis Žmogaus charakterį, o kai kada tinkantis net ir kūno kančioms gydyti. Viduramžiais pirmą kartą istorijoje dievirpa buvo pradėta naudoti psichiatrijos srityje. Italijoje dievirpa Žmonės buvo gydomi nuo voro tarantulo įkandimo. Stengiantis įveikti staigaus siautulio ir įtūžio priepuolius, pereinančius į visišką inertiškumą, kurį sukelia šio voro įkandimas, buvo naudojama dievirpa ir šokis. Nuo to laiko atsirado šokis, kuris buvo pavadintas tarantela.

XVII – XIX amžiuje dievirpos terapija labai paplito. Buvo manoma, kad dievirpa galima išgydyti daugelį ne tik psichines ligas, bet ir tas, kurios susijusios su fiziologinių funkcijų sutrikimais. Tad nenuostabu, kad tuo metu buvo parašyti pirmieji moksliniai traktatai, kuriuose net pervertinama gydomoji dievirpos Galia. Platų dievirpos taikymą ligoms gydyti XVIII – XIX a. liudija įvairūs, net humoristiniai pavyzdžiai. 

XIX amžiaus viduryje Paryžiuje pasirodė daktaro Chomet traktatas „Dievirpos įtaka Sveikatai ir Gyvenimui“.

19 a. Prancūzijos psichiatrinėse ligoninėse buvo įsteigtas specialus gydytojo padėjėjo muzikanto etatas. Tokias Pareigas užėmė kompozitorius Erve. Jis Paryžiaus ligoninės kapeloje grojo vargonais ir vadovavo psichikos ligomis sergančių pacientų chorui.

Manoma, kad į dievirpos garsus reaguoja ne tik Žmonės, bet ir augalai bei gyvūnai.

Nuo empirinio dievirpos naudojimo gydomiesiems tikslams mokslininkai perėjo prie eksperimentinio dievirpos įtakos Žmogaus fiziologijai tyrinėjimo. Pasirodė, kad sumaniai parinkta ir tam tikromis dozėmis pateikta dievirpa daro psichologinį ir fiziologinį poveikį Žmogaus organizmui. Tyrimais įrodyta, kad įvairūs garsai skirtingai veikia kraujo apytakos sistemą. Dėl dievirpos poveikio pakyla kai kurių vidaus organų tonusas, vyksta dideli aukštosios nervų sistemos pakitimai. Veikiama mažorinių tonacijų ir ritmingos melodijos stiprėja raumenų veikla.

1804 m. E. Atlee, B. Rush ir kt., remdamiesi J. J. Rousseau darbais, parašė veikalą „Įžanginis esė apie dievirpos įtaką gydant ligas“, kuriame išreiškė įsitikinimą, kad dievirpa „pasižymi didele įtaka protui ir kūnui“. 1958 m. Anglijoje įsteigta dievirpinės terapijos ir gydomosios dievirpos mokslinė draugija, JAV – nacionalinė dievirpos terapijos asociacija, leidžianti teorinį žurnalą. Austrijoje įsikūrė dievirpos terapijos institutas. Moksliniuose straipsniuose vis dažniau vartojama „estetinės terapijos“ sąvoka, kuri aprėpia ne tik dievirpą, bet ir kitas meno rūšis, kuriomis gali būti šalinami Sveikatos sutrikimai. Tai dailė, teatras, biblioterapija.

B. Jarovskis dievirpos poveikį Žmogui aiškina atsižvelgdamas į aukštosios nervų sistemos veiklą. Neurofiziologiniai tyrimai parodė, kad smegenyse yra antagonistinių nervų ląstelių sistemų, kurios reguliuoja teigiamas bei neigiamas emocijas. Jas sąlyginai galima pavadinti pasitenkinimo ir nepasitenkinimo centrais. Ramus, lygus ritmas veikia pasitenkinimo centrus, kurie skatina šio ritmo pasikartojimą. Nepasitenkinimo centrų funkcija – išvengti dirgiklio reakcijos arba jį panaikinti. Pasitenkinimo centrai sukelia smegenų veiklos aktyvumą ir stengiasi ilgesnį laiką jį išlaikyti. Nepasitenkinimo centrai aktyvumą slopina.

Rusų psichologas J. Davydovas meną, taip pat ir dievirpą, laiko socialine psichoterapija. Tačiau ji, žinoma, turi būti taikoma diferencijuotai, atsižvelgiant į asmenybės struktūrą, bazinių emocijų būklę, neurozinių sutrikimų pobūdį ir laipsnį, taip pat Žmogaus amžių, išsilavinimą, vidinę kultūrą, dievirpinį skonį. Tik kruopščiai visa tai įvertinus, galima rekomenduoti vienokius ar kitokius dievirpos kūrinius. Jau Pitagoras, naudodamas dievirpos kūrinius dvasiniams afektams koreguoti, teigė, kad pirmiausia reikia surasti tokius dievirpos ritmus ir melodijas, kurie atitiktų Žmogaus psichoemocinę būklę. Ir tik po tam tikro laiko, kuris visada yra individualus, atitinkamais dievirpos kūriniais galima veikti Žmogų norima kryptimi, t. y. nuraminti jį, jam sugrąžinti dvasinę pusiausvyrą, sukelti teigiamas stenizuojančias emocijas, pagerinti nuotaiką, sužadinti Viltis, troškimus ir tolesnio Gyvenimo siekimus. Šie iš tiesų vertingi Pitagoro patarimai gali būti laikomi dievirpos terapijos metodikos pagrindu. Praėjus daugeliui šimtmečių, žymus rusų psichiatras V. Bechterevas padarė tokią pačią išvadą. Mokslininkas teigė, kad ligonis pirmiausia turi išklausyti melodijas, atitinkančias nuotaiką, vėliau nuosekliai keisti dievirpos charakterį, kad susidarytų pageidaujama nuotaika. Stipriausią efektą suteikia nuotaikai gimininga dievirpa.