Talkos - lietuviška Darbo skvarma (forma)

Angliškai working bees. Vokiškai gemeinsame Arbeit. Rusiškai toloka. Ukrainietiškai toloka. Baltarusiškai talaká.

Talkos yra Darbo organizavimo forma, paremta nemokama kaimynų tarpusavio pagalba. Išlikusios kaip pirmykščio bendruomeninio Darbo tradicija kaime, talkos būdingos ir kaimyninėms Tautoms. Pagrindinis talkų tikslas – nudirbti skubius ir didesnius darbus, kai nepakanka valstiečio ir jo Šeimos narių arba Darbo pobūdis reikalauja daugiau Darbo rankų. Pagrindiniai talkų organizatoriai buvo ūkių šeimininkai, tačiau kartais ateiti pagalbon galėjo kaimynų ar net kaimo bendruomenės iniciatyva. Viduriniais amžiais LDK talkos pateko į feodalinio prievartinio Darbo sistemą ir istoriniuose šaltiniuose minimos nuo XIII a. Įsigalint baudžiavai talkos tapo valstiečių sunkiausių ir skubiausių Darbų feodaline prievole dvarui per darbymetį. Darbui skirtų dienų skaičius ir Darbo turinys bei pobūdis dvarui kito kartu su feodalinio ūkio raida ir talkos gyvavo iki baudžiavos panaikinimo 1861 m.
Kadangi talkos – sutelktinis valstiečių darbas, o pagrindinė jų funkcija yra darbinė, nuo to priklausė talkos trukmė, turinys ir struktūra. Talkos tiesiogiai susijusios su valstiečių ūkio raida. XIX a. pabaigoje formuojantis stambiems valstiečių ūkiams atsiradęs turtinis susiskaldymas talkoms suteikė naujų bruožų. Pagal Darbo organizavimą susiformavo du talkų tipai – atodirbinis ir noras padėti šeimininkui. Pirmiausia suklestėjo atodirbinės talkos, kai vieni valstiečiai eina į talkas žinodami, kad jiems bus atidirbta, kiti atidirbdavo už įsiskolinimą: už sėklą, ganiavą ir pan. Po Pirmojo pasaulinio karo tokiose talkose šalia talkininkų dirbdavo ir samdyti žmonės. Atodirbines talkas stambesniuose ūkiuose valstiečiai dažnai telkdavo priversti kuo skubiau atlikti darbą. Antai išdžiovintus linų šiaudelius reikia skubėti išminti, nes rudens darganoje jie atidrėksta, todėl ūkininkai priversti telkti talką. Taip pat pradėjus kulti su kuliamosiomis mašinomis, joms prižiūrėti reikia daugiau darbininkų, todėl tvirtesnių kūlimo tradicijų neturėjusi talka nuo XIX a. pabaigos išpopuliarėjo, ypač vidutiniuose ir stambesniuose ūkiuose.

Atodirbinėse talkose dirbdavo įvairios sudėties talkininkai. Jos XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje skirstomos į keturias grupes: 1) mišrios sudėties stambių valstiečių ūkių talkos, jose dirbdavo savi Šeimos nariai ir samdiniai, samdyti Žmonės ir talkininkai; 2) sava Šeima (ir samdiniai) bei talkininkai; 3) sava Šeima ir talkininkai (šis variantas būdingas vidutiniams ūkiams); 4) pagal organizavimo būdą aiškių bendruomeninio darbo bruožų turinti talka, kai keli kaimynai tarpusavyje talkininkaudami paeiliui atlieka Darbą. Toks nuo seno buvo linamynis, o vėliau kūlimo talka (Mardosa 1997: 32). Visoms šioms talkoms būdingos apeigos, papročiai, burtai. Tačiau talkose paplitę papročiai, apeigos nėra būtinas talkų elementas, nes analogiški papročiai ir veiksmai, tik dažnai mažesniu mastu, gyvavo ir dirbant analogišką Darbą be talkininkų. Taigi esmė yra jų intensyvumas ir ilgesnis funkcionavimas, nes kolektyviai dirbdami valstiečiai buvo suinteresuoti puoselėti ypač pramoginę paskirtį turinčius papročius.

Antras talkų tipas – pagal telkimo formą savanoriškumo pagrindu pamatuotas Darbas, kai dirbama ne dėl atodirbio, bet iš noro padėti kaimynui. Todėl jei atodirbinės talkos turėjo fiksuotą atodirbį – kaimynui atidirbti privalėjo tiek pat Žmonių ir laiko, tai savanoriškas darbas yra toks, kai talkininkai ateina nekviesti arba pakviesti, bet ne už sutartą arba savaime suprantamą atodirbį. Taip atsilyginimas už darbą antro tipo talkose tampa įvairus. Gali atsilyginti vaišėmis, o skerdžiant kiaulę skerstuvėmis (t. y. skerdiena) ir pan. arba taip pat ateiti reikalui atsiradus į pagalbą kaimynui. Būdinga, kad antro tipo talkas paprastai telkdavo tik sparčiau Darbą užbaigti siekiantys valstiečiai arba į jas ateidavo savo darbą baigę kaimynai. Svarbu pažymėti, kad atodirbinę talką paprastai rengdavo visam darbui (pavyzdžiui, mėšlavežiui, rugiapjūtei, linamyniui). Taip pat pirmo tipo talkose talkininkai nebūtinai dirbo visą Darbo dieną, bet Darbo trukmė turėjo būti fiksuota, nes paprotys reikalavo tiek pat laiko atitalkinti kaimynui. Antro tipo talkai yra būdingas nefiksuoto atlyginimo forma grįstas Darbas.

Talkos gali būti įvairiai skirstomos. Antai Liudvikas Nezabitauskis yra išskyręs dvi talkų rūšis: talka tarp kaimynų ir tarp Giminių (Nezabitauskis 1935: 113–114). Tačiau paprastai talkos buvo mišrios ir talkininkų dauguma buvo kaimynai. Giminės dalyvaudavo, ypač netoliese gyvenantys, šie galėjo ateiti į pagalbą netgi nekviesti. Tačiau vien tarp Giminių rengiamų talkų etnografiniai lauko tyrimai nefiksuoja. Tikslingiausia talkas skirstyti pagal Darbo pobūdį. Tai esminis argumentas, lemiantis Darbo trukmę, talkininkų skaičių, atsiteisimo už Darbą pobūdį ir kitus talkų esmę atskleidžiančius momentus. Pagal Darbo pobūdį talkas galima skirstyti į žemdirbystės, gyvulininkystės, namų statybos ir įvairias. Žemdirbystės – tai arimo, sėjos, mėšlavežio, šienapjūtės, rugiapjūtės, linų rovimo (linarūtės), linų mynimo (linamynio) ir linų brukimo, kūlimo bei bulvių sodinimo ir kasimo talkos. Čia išskiriamos dvi jų grupės. Pirma – retos ir priverstinės, joms priskirtinos arimo, sėjos, šienapjūtės, bulvių sodinimo, ir antra – dažnos mėšlavežio, rugiapjūtės, linarūtės, linamynio, kūlimo, bulviakasio talkos. Gyvulininkystės talkos kaime daug retesnės, nes su šiuo verslu susiję nedaug talkininkų reikalaujančių darbų. Dažnesnės kiaulių skerdimo talkos, gan retos avių prausimo ir kirpimo, gyvulių kastravimo, žąsų pešimo talkos. Namų statybos talkos rengiamos Miško ruošai, rąstams gabenti, atskiriems namų statybos Darbams, krosnių, aslų ir kluonų grendymams plūkti skirtos talkos. Įvairioms priskiriamos plunksnų plėšymo, kopūstų dėjimo, skalbimo, durpių kasimo ar dėl išimtinių atvejų telkiamos verpimo, vilnų kedenimo, linų šukavimo ir kitos talkos.

Talkos susideda iš kvietimo į Darbą, Darbo ir pabaigtuvių. Kiekvienas šių struktūrinių talkų elementų turi savų variantų, atsižvelgiant į Darbo trukmę ir talkos visuomeninį reikšmingumą. Paprastai kaimynus į pagalbą kviečia pats talkos šeimininkas, ypač tada, kai yra aiškiai fiksuojamas talkininkų skaičius ir Darbo trukmė. Tarp artimų kaimynų ar Giminių gali pasitaikyti, kai einama į talką be kvietimo – norint padėti užbaigti Darbą arba turint laisvo laiko.

Darbo eigai būdingi du ryškūs variantai: 1) kai talka telkiama visam Darbui – mėšlavežio, rugiapjūtės, linamynio, kūlimo, miško vežimo atveju; 2) kai dirbama pusę dienos ar trumpiau, t. y. pabaigai ar momentiniam darbui (kiaulei skersti) arba ilgo darbo proceso vienai iš sudėtinių dalių (pvz., gegnėms ar balkiams (pėdžioms) kelti). Pirmojo varianto Darbo procesą galima pavadinti išbaigtu, t. y. talka apima Darbą, kuris turi fiksuotą pradžią ir pabaigą. Abu ar vienas šių momentų yra išryškinami papročiais ir apeigomis, t. y. turi ritualinį pradžios ir pabaigos įprasminimą. Ritualinės pabaigos apeigos ne tik žymi Darbo pabaigą, bet ir praneša šeimininkui apie perėjimą į baigiamąją talkos stadiją – vaišes. Toks Darbas būdingas atodirbinėms talkoms.

Darbo procese išskirtini tokie struktūriniai elementai: 1) nuo Darbo trukmės ir pobūdžio (žiemą ar vasarą, dieną ar vakare ir pan.) dažnai priklausęs talkininkų maitinimas; 2) įvairūs atpalaiduojami veiksmai; 3) apeiginiai ritualiniai veiksmai – Darbo pradžios ir pabaigos įprasminimas papročiais, talkininkų lenktyniavimas Darbe.

Antrame Darbo eigos variante, t. y. kai talkininkaujama pusę dienos ar trumpiau, Darbo pradžios ir pabaigos momentai specialiai nėra pabrėžiami, Darbas nešventiškas, nors pasitaiko ir papročių (pavyzdžiui, skerdžiant kiaulę). Gali būti ir ritualinis Darbo pabaigos įprasminimas – kai iškeliamas vainikas pakėlus gegnes. Šio varianto talkos dažniausiai nėra atodirbinės ir savo esme artimesnės bendruomeniniam Darbo organizavimui. Be to, talka neilga, su viena ar retai daugiau pertraukų maitinti.

Trečią talkų struktūrinį elementą – pabaigtuves – sudaro: a) Darbo pabaigos ritualiniai veiksmai – vainiko įteikimas, laistymasis Vandeniu; vaišės; c) jaunimo pasilinksminimas. Jeigu talka trumpa, pabaigtuvės rengiamos bet kuriuo metu, kai tik baigiamas Darbas. Antrame talkų tipe vaišes galima rengti taip pat po kurio laiko (pavyzdžiui, pavaišinti skerdikus). Kai Darbas baigiamas pavakary, vakare, tada rengiamos vaišės trukdavo ilgiau. Vaišių eigą ir linksmumą lėmė talkos šeimininkas, susiklosčiusios kaimo tradicijos, vaišių turinys, talkininkų asmeninės savybės, šeimininko materialinė padėtis. Pasilinksminimas – pirmojo talkų tipo bruožas. Jo forma artima jaunimo savaitgalio poilsio vakarui, todėl pasilinksminimai dažniau rengiami prieš poilsio dieną ir tik su retomis išimtimis kitu metu. Tada į šokius ateidavo talkoje nedalyvaujantis jaunimas ir pasilinksminimas tapdavo panašus į kaimo jaunimo vakarėlį. Kai linksmindavosi tik talkininkai, tada vaišes derindavo su šokiais ir jaunimas pramogaudavo per vaišių pertraukas.

Talkos atlikdavo ir kitas ypač svarbias savo gyvavimui ir valstiečiams bei kaimo bendruomenei funkcijas. Kolektyvinis Darbas ugdė ir puoselėjo bendruomenines Darbo tradicijas, papročius, kurie per talkas ryškesni ir ilgiau reiškėsi talkose nei individualiame valstiečių darbe. Kadangi nesavanaudiškas kolektyvinis Darbas yra moralinė kategorija, talkos ugdė dorines Žmonių savybes. Prastai dirbantys talkininkai būdavo pajuokiami, užuominomis arba atvirai verčiami keisti požiūrį į Darbą ir  kaimynus. Prastas požiūris į Darbą nebuvo dažnas, nes talkininkai suprato, kad priešingu atveju ateityje gali būti nekviečiami į talkas ir jiems neis padėti kaimynai. Taip pat viešas Darbas vertė laikytis visuotinai bendrijos pripažintų elgesio normų.

Papročiai yra kaimo bendrijos ir jos narių Gyvenimą reguliuojantis ir stabilizuojantis, jaunimo socializaciją laiduojantis veiksnys, todėl jie talkose buvo svarbūs kaip sudėtinė apeigų dalis, atliko maginę paskirtį ar tiesiog laikyti  pramoginiais darbų elementais. Papročių gausa, net reikalavimas jų laikytis formavo talkose papročių puoselėjimo funkciją. Tai liudija, kad XX a. nykstant Darbo papročiams talkose jie išlieka ir talką, ypač jei Darbas monotoniškas, paįvairina, suteikia jai žaismės ir atpalaiduoja per pertraukas. Be to, papročiai ne tik veikė talkininkus, bet ir iš šeimininko reikalavo laikytis nusistovėjusių gyvensenos normų. Pasitaikydavo ir provokuojamo pobūdžio papročių, turėjusių net imperatyvų tikslą. Antai pabaigtuvių vainiko pynimas, ritualiniai mėšlavežio pabaigos veiksmai liudijo apie Darbo pabaigą ir reikalavo iš šeimininko sočių pabaigtuvių vaišių. Nors vaišės ir mityba apskritai buvo atlygis už Darbą, ypač kai talka ne atodirbinė, nusistovėjęs ar net būtinas talkų maistas, ypač pabaigtuvių vaišių turinys, palaikė valstiečių mitybos ir šventinių patiekalų gaminimo tradicijų gyvybingumą.

Su papročiais artimai susijusi žodinė liaudies Kūryba. Tautosakos elementų gausu poilsio, net Darbo metu ir ypač per pabaigtuves. Todėl atliekamos Dainos, šokiai padėjo puoselėti žodinę liaudies Kūrybą. Šventiškumo talka įgaudavo, kai savaitgalį iš talkininkų pasilinksminimo peraugdavo į kaimo jaunimo Šventę. Šis bruožas būdingesnis XX a. trečiajam–penktajam dešimtmečiams, nors komunikacinis aspektas būdingas visų laikų talkoms. Bendras Darbas, talkininkų lenktyniavimas, galimybė jaunimui ir ypač samdiniams bendrauti, pasireikšti ir parodyti savo darbines savybes palaikė bendruomeninio Gyvenimo tradicijas ir atliko svarbią komunikacinę funkciją. Taip pat bendras Darbas, papročiai, tautosaka ir daugeliui talkų būdingi grožio elementai bei estetinio jausmo išaukštinimas leidžia kalbėti ir apie talkų estetinę funkciją. Nors įvairios talkų funkcijos tarpusavyje susipynusios, be to, visa tai būdinga ir valstiečio Darbams apskritai, minėtos funkcijos talkose išryškinamos ir bendruomenės nuolat aktualizuojamos.

Taigi nors talkos kaime turėjo aiškiai apibrėžtą tikslą ir buvo skirtos greitai atlikti didesnį Darbą, savo esme tai buvo sudėtingas ekonominis, socialinis ir kultūrinis reiškinys. Skirstantis valstiečiams į vienkiemius po Pirmojo pasaulinio karo talkų mastas mažėjo, nes menko bendruomeninio Darbo poreikis, o turtingesni valstiečiai naudodami techniką apsidirbdavo ūkyje savo ir samdytos šeimynos jėgomis. Yrantis bendruomeninis kaimo Gyvenimas veikė talkų mastą, tačiau vidutinio stambumo ūkiuose, susiklosčius Šeimoje sudėtingai situacijai, išliko iki XX a. vidurio. Talkų poreikis sumenko sovietinei valdžiai atlikus Žemės ūkio kolektyvizaciją, pakirtusią ekonominį jų pagrindą. Nepaisant to, ir smulkiame sovietinio meto kaimo gyventojų ūkelyje liko poreikis kviestis kaimynus į pagalbą, todėl talkos, skirtos, pvz., bulvėms kasti ar sodinti, namams remontuoti, kaip ir kiaulėms skersti, nenunyko. Tokios talkos gyvavo kaip tradicijos liekana, bet be daugumos tradicinėms talkoms būdingų paprotinių elementų, tik pamaitinant talkininkus ir dirbant visą dieną pasitaikančiomis talkininkų pabaigtuvių vaišėmis. Tačiau galima teigti, kad valstiečių talkos, kaip bendruomeninio Gyvenimo tradicija, aktyvų gyvavimo periodą baigė XX a. viduryje. 

Parengta pagal Jono Mardosos straipsnį

1 komentaras:

Rita Dora rašė...

MAŽAI DIRBAME, NĖRA BENDRO TIKSLO (tikslų),VALSTYBĖ - TERITORIJA APLEISTA .