Aš trokštu jums atskleisti ją.
Ateikit! Dvasioje nuvesiu Jus į svečią kraštą, ūkanotą, glūdų, šnarantį…
Suvasnokime sparnais – aure, jau skrendame per šalį, kur kiekvienas daiktas turi blausią atminimų spalvą.
Apgaubia mus Vandens lelijų kvapas, plėkstančių Miškų garai…
Tai Lietuva, la Lituanie, Gedimino ir Jogailos Žemė.
Atsiveria Mums susimąsčiusi šalis, kurios vėsi, dulsva padangė turi visą pirmapradės Giminės gaivumą. Ji nepažįsta prabangos liūdnos – subręsti.
Po septynių žiemos mėnesių letargo ji, nubudus, šoktelia nuo pavasario staigios grožybės, o rugsėjo vidury nauji atolai, netgi vasaros nedavę, juodvarnių kranksmais vėl skelbia ilgą žiemą.
Tada lietuviškųjų vasarų medaus kvapsnis užleidžia vietą rudeniniam dvelksmui, kuris yra lyg Siela Lietuvos,-
Saldrūgštis kvapas, nelyginant išvirtusio karšinčiaus Medžio, samana užkloto, ar griuvėsių po lietaus, kai vasara jau baigias.
Balzgana Šviesa dūluoja klony, o šėma migla nugulus ant Miškų,
Tylų Saulės veidą niaukia įkyrių minčių nykumas.
Nors dar nesnigo, paplukusiuos keliuos ratus pakeičia rogės,
Nuo upės smelkias per laukus linų markos tvaikai.
Galop iškrinta lapkričio sniegai, o vakarais sarginiai šunes vėl užtraukia savo begalinę šneką su vilkais iš seno Miško, skendinčio rūkuos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą