Audronė Ilgevičienė apie Aisčių Tautos prisikėlimą

Žuvusiųjų pasiaukojimas vardan didingo Aisčių kelio, vardan Taikos ir Meilės, vardan Tautos Laisvės, mirtimi užantspauduotas, didžiulę jėgą turėjo. Ta jėga nuo šiol šiuose Vandenyse liks. Joks laikas negalės tos jėgos išsklaidyti. Todėl tie, kurie prie šių Vandenų gyvens ir Aisčiais save laikys, įgis tą jėgą, jeigu savo širdyse Motinos Meilę ir Taiką atras. Jie įgis tą jėgą, jeigu savo Tautos Laisvė jiems brangesnė už Gyvybę bus, todėl jie jos, Tėvo Valią pasitelkę, apginti stos. Visų narsiųjų Aisčių didžiavyrių jėga ir išmintingųjų Senolių ir Žynių, visais laikais gyvenusių, Išmintis įeis tada į juos ir kiks tam, kad Tautą prikeltų, kad jos Žmones nuo žiaurios, o gal patogios nelaisvės apgintų.

Tačiau įvyks tai tik su tais, kurie Aisčių Dvasia patikės. Tokie laisvi ir neįveikiami bus. Tik dvasia tikintis ir laisvas Žmogus gali kitus paskatinti patikėti Dvasia ir parodyti kelią į Laisvę.


Pakilimai ir nuopuoliai būdingi tiek atskiram Žmogui, tiek Tautai. Todėl jeigu Žmogus arba Tauta Dvasia Didžiąja tiki, iš jos ir amžiną mitybą gauna. Toks visados kritęs pakils, nes Dvasios jėga jį pakels. Tas, katras tiktai kūnu tiki, gyvena tol, kol kūnas gyvas. Kritęs toks sunkiai pakyla, nes kūnas neturi Galios jį pakelti.

Aisčių Tautos palikuonys iš savo gilių ir stiprių Dvasios šaknų mitybą gauna. Kalbėjome, kad tai prisimintumėte.

Kalbėjome, kad tie, kurie Aisčiais save laiko, iš Tamsiaus sunarpliotų patogių kūnams, bet pragaištingų Sieloms raizginių išlįstų. Reikės tada atskirti, kad vergystė yra ne tik prievartinė, bet ir savanoriška, daugiau patogumų siekiant.

Kalbėjome, kad tų, kurie save Aisčiais laikyti galvotų, širdyse Aisčių ryžtas ir Valia įsikurtų.

Kalbėjome, kad šitaip ilgai niekinta ir svetimšalių išnaudota Tauta savo Dvasia galinga patikėtų ir savimi tapti nebijotų.

Kalbėjome, kad tie, kurie prisikelia, atsakomybę už Laisvę prisiimtų, todėl išmintingai, gražiai ir taikiai savo ir jais patikėjusių Žmonių Gyvenimus kurtų, svetimšalių leidimo neprašydami.

Tada prisikels Tauta, kai savo dieviškosiomis šaknimis patikės.
Tada ji prisikels, kai savo Dvasia, o ne svetimais blizgučiais tikės.
Tada prisikels, kai ryžtingai savo Laisvę apgins, tačiau Taikoje su visais gyvens.