1. Kuklumas. Žmogus neturi siekti, kad jį pripažintų ir garbintų. Ir netgi tuo atveju, jei Žmogus pasiekė gan aukštą dvasinį lygmenį, o tiksliau, būtent dėl šio pasiekimo, jo savivertė turi būti atitinkamai nuosaiki. Daugeliui Žmonių puikybė buvo ir yra neįveikiamu barjeru dvasinio augimo Kelyje, vedančiu į nuopolį ir pačių geriausių ketinimų žlugimą;
2. Nuolankumas;
3. Prievartos atsisakymas. Reiškia, kad kiekvienas Žmogus jokiomis aplinkybėmis neturi būti kitų gyvų sutvėrimų kančių priežastis;
4. Pakantumas. Reiškia, kad Žmogus turi sugebėti atsilaikyti savo įgeidžiams ir norams, tvirtai pakęsti įvairius neramumus ir išbandymus, kuriuos sukelia nepalankios aplinkybės, Gamtos reiškiniai ir priešiškai nusiteikę sutvėrimai;
5. Paprastumas. Reiškia, jog Žmogus, supratęs ir suvokęs priežasties-pasekmės ryšius, tampa toks tyras, jog neslepia Tiesos, kokia ji bebūtų, netgi nuo savo kenkėjų;
6. Kreipimąsis į tikrąjį dvasinį Mokytoją. Šventraščiuose Žmogus, kurio dvasines jėgas ir siekius vis dar valdo aistros, prilyginamas šlapių malkų krūvai, kurios priešinasi dvasinei Ugniai ir įnirtingai nenori degti. Todėl reikalinga atnešti iš šono sausų malkų glėbelį ir uždegti jas: pamažu degdamos, jos prasausins šlapiąsias, kurios anksčiau ar vėliau užsidegs kartu. Tačiau sausąsias galima paimti tik iš to, kuris jas turi, t.y. Mokytojo;
7. Švarumas. Visomis prasmėmis ir lygmenimis: nuo dvasinio iki fizinio;
8. Tvirtybė;
9. Savitvarda;
10. Juslių tenkinimo atsisakymas. Tai reiškia, kad asmuo privalo turėti didžiulį pasiryžimą tobulintis dvasiškai, priimant tai, kas yra tam palanku ir atmesti tai, kas stabdo dvasinio vystymosi kelio pažangą. Šio pasaulio sumaištis ir tuštybė neturėtų trukdyti siekiančiam tobulumo;
11. Netikro ego neturėjimas. Reiškia nesitapatinimą su savo kūnu. Juk mūsų tikrasis Aš - ne kas kita, kaip Dvasia - savarankiška, savaime švytinti Aukščiausiojo dalelė, lygi jam savo savybėmis, bet ne Galia.
Žmogaus egoizmas būna dvejopas: netikras ir tikrasis. Netikras ego -jėga, talpinanti savyje savanaudiškus Žmogaus norus. Tai reiškia, kad asmuo vertina save labiau nei kitus. Egoizmas slopina Žmogaus gyvybinę energiją, jausmus, protą ir įsiskverbia labai giliai, iki pat Sąmonės. Todėl suvokti savo egoistinius polinkius yra labai sunku. Tai gali padaryti tik išties nuolankus Žmogus.
Yra dar tikrasis ego. Pasak Protėvių, tikrasis ego reiškia gyventi dėl kitų, viską daryti be savininkiškumo motyvų, t.y. nenorėti nieko sau, o tarnauti Žmonėms ir Aukščiausiajam. Tai pavyksta tiems, kurie išvystė savo gerąsias charakterio savybes, kurios pajėgios nugalėti egoizmą visose Gyvenimo sferose;
12. Suvokimas, kad gimimas, senatvė, ligos ir mirtis yra blogis. Tai atneša Žmogui kančią, šiuos dalykus kūdikis suvokia dar būdamas Mamos pilve. Vienintelis būdas nutraukti nuolatines kančias yra savo Sąmonės sudvasinimas.Vedos sako, kad yra keturi kančių tipai, kurių šiame Pasaulyje praktiškai neįmanoma išvengti – tai gimimas, ligos, senatvė ir mirtis. Kaip nebūtų keista, bet pačia didžiausia kančia laikomas gimimas. Nuolatinis persikūnijimų ciklas - samsara, mes nuolat įsikūnijame Žemėje materialiame kūne, kad per kančias praeitume visas Mūsų Dvasiai skirtas pamokas ir siektume savo Sąmonės sudvasinimo. Pasiekus tai, tampama dvasine būtybe ir samsaros ratas užsidaro. Kas tai suvokia, tas žinantis.
Šiam dalykui šiek tiek kitoks suvokimo lygmuo reikalingas. Žiūrint iš Mūsų materialaus proto pozicijų, Gyvenimas yra džiugus dalykas ir visokių smagumų šaltinis. Tačiau pažvelgus iš dvasinės pusės, numanant egzistuojant aukštesnius lygmenis nei materija, nuolatinis persikūnijimas, kad patirti kančias per minėtus 4 dalykus, atrodo kaip blogis. Tai visai nereiškia, kad Gyvenimas kaip toks apskritai yra blogis, materialus Pasaulis tiesiog lyg Mokykla, tobulas treniruoklis Mūsų Dvasiai, kuriame Mes mokomi praeiti savas pamokas ir atsispirdami nuo kančių siekiame Sąmonės sudvasinimo. Ir Mes šį duotąjį Gyvenimą turime nugyventi maksimaliai stengdamiesi eiti Dievop. Lengviausia tai daryti per savo prigimtinių Pareigų vykdymą, tuomet kentėjimai bus minimalūs;
13. Nepriklausomumas nuo Žmonos, Vaikų, Namų, Darbo turėjimo. Tai visiškai nereiškia, kad reikia atsisakyti bet kokių jausmų savo artimiesiems: priešingai, Šeima yra didžiausia vertybė ir didžiausia Mokykla kiekvienam Žmogui. Meilė savo artimiesiems - natūrali ir prigimtinė Žmogaus būsena ir santykių išraiška. Tačiau jei neteisingai suprasta Meilė tampa trukdžiu kelyje į dvasinį augimą, dera atsisakyti nuo panašaus prisirišimo. Taip pat ir su Namais bei Darbu - tai anaiptol nereiškia veiklos nutraukimo. Priešingai, reikia atkakliai dėti pastangas, bet tuo pačiu neprisirišti prie savo veiklos ir Darbo rezultatų, nes Darbas vardan apdovanojimo yra vergovė. Dvasiniam vystymuisi būtina laisvanoriška veikla pagal Sąžinę, t.y. todėl, kad kitaip tiesiog Sąžinė neleidžia;
14. Ramybė tiek malonių, tiek nemalonių dalykų akivaizdoje;
15. Neprisirišimas. Vedų šventraštis Bhagavad Gita apie tai sako: "Atlik savo Darbus, tačiau nebūk priklausomas nuo jų rezultatų. Veiklos vaisiai neturėtų tavęs motyvuoti. Tačiau ir prie neveiklumo neprisirišk".
"Proto pusiausvyra yra joga. Ardžiūna, veik išlaikydamas tokią pusiausvyrą. Taip atmetęs prisirišimus, sėkmėje ir nesėkmėje, galėsi mėgautis prigimtine proto Ramybe".
Daug Žmonių painioja prisirišimą su Meile. Prisirišimas Mumyse skatina savininkiškumo jausmą, sužadina būtinybę valdyti ir kontroliuoti savo troškimų objektą. Joga mokina, jog prisirišimas supančioja Sielą, o Meilė tai išlaisvinanti jėga. Taigi, Meilė ir Laisvė arba neprisirišimas, yra sinonimai. Kalbėdami apie neprisirišimą, jogai moko ne abejingumo, o to, kaip būti širdingu ir mylėti kitus. Tikras neprisirišimas ir yra Meilė.
Atliekant bet kokią veiklą, o taip pat ir santykiuose, reikia žinoti, jog galutinis rezultatas galų gale yra ne Mūsų Valioje. Padarei ir pasakei - "Teesie Tavo Valia". Jei nesėkmės akivaizdoje gali nusišypsoti, vadinasi esi neprisirišęs;
16. Nuolatinis ir tyras pasišventimas aukščiausiajam. Tai yra kiekvienos būtybės natūralus poreikis, kadangi ji - neatsiejama Aukščiausiojo dalelė. Pasišventusi Aukščiausiajam, bet kuri gyvoji būtybė neša Gėrį Vieniui, visaapimančiam Bendrumui, o vadinasi, ir sau pačiai: Žmogus neturi kito būdo asmeninės gerovės ir Darnos pasiekimui;
17. Skaidrus protas, linkstantis į vienumą ir vedantis nuo šurmulio bei minios diktato. Palinkimas į vienumą (nemaišyti su vienatve) yra palanki terpė dvasiniam Gyvenimui. Vienuma suteikia galimybę išvengti sąlyčio su neteisingais Žmonėmis ir išsaugoti savo Dvasią natūralioje švaroje. Nusišalinimas nuo minios diktato tuo tarpu yra būtina sąlyga individualumo, kuris yra asmenybės pamatas, išsaugojimui ir vystymuisi. Be šių dalykų neįmanomas dvasinis tobulėjimas. Dar vienas iš 7-nių graikų Išminčių Biantas tikino, jog "blogesniųjų visuomet dauguma" (dabartinė demokratija), nes minia neišvengiamai suvienodina asmenį su kitais ir neleidžia jam išeiti už minios Gyvenimo sampratos ir suvokimo ribų, tuo trukdydama dvasiniam augimui. Nusišalinimas nuo jos liudija apie asmenybės savipakankamumą ir ryžtą siekti tobulybės;
18. Savipakankamumas. Šios savybės Mes geriausia galime išmokti iš katės;
19. Tobulumo siekimo svarbos pripažinimas;
20. Nepertraukiamas ir giluminis Dvasios, Šviesos ir tikrojo Aš pažinimas. Užtikrina nesustojamą asmenybės evoliucinį vystymąsi;
21. Nuolatinis absoliučios Tiesos ieškojimas, kuris veda Žmogų į vidinę Darną.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą