Joga Vasišta apie Vienį ir dualumą

Kai širdies lotosas išsiskleidžia, protas funkcionuoja, kai susiskleidžia - protas nustoja veikęs. Kol protas veikia kūne, kūnas gyvena, kai jis nustoja veikęs, kūnas miršta. Proto judėjimas gali sustoti dėl vidinio konflikto tarp nešvaros ir bundančios Sąmonės. Jeigu širdis kupina tik tyrų polinkių, visi konfliktai dingsta, įsivyrauja Darna, o Žmogus išsilaisvina ir ilgai gyvena. Kita vertus, kai protas nustoja funkcionavęs, kūnas miršta, o subtilusis kūnas išsirenka sau kitą kūną, tinkamą paslėptų polinkių įsigyvendinimui. Dėl šių polinkių protas su naujuoju subtiliu kūnu užmezga naujus ryšius, pamiršęs tikrąją tyro suvokimo prigimtį. Kadangi Sąmonė beribė ir visur esanti, protas taip pat keliauja visur. Individuali Sąmonė kūnus atranda ir pameta taip pat, kaip Medžiai atsiaugina naujus lapus ir numeta senuosius. Išmintingi Vyrai nekreipia dėmesio į tokius pokyčius.


Kadangi tik ši visur esanti beribė Sąmonė egzistuoja visada, dualumas yra absurdiškas ir neįmanomas. Vienio sąvoka atsiranda tada, kai yra dvejų sąvoka ir atvirkščiai. Jeigu suvokiame, kad daugialypiškumas kilo iš Sąmonės, tuomet ir pats daugialypiškumas - taip pat Sąmonė! Priežasties ir pasekmės prigimtis ta pati ir nedaloma. Sąmonė, kaip savo pačios objektas, visada lieka Sąmone, pokyčiai - tai tik neprotingas mąstymas. Manyti, kad bangų egzistavimas vandenyno paviršiuje yra Tiesa - tai tvirtinti, kad jo paviršiuje plūduriuoja Vandens kalnai. Kaip bangos gali būti atskiros nuo vandenyno? Tik Sąmonė ir yra "tai", "šitai", ir "tai, kas per vidurį". Ją vadina įvairiais vardais: Brahmanu, Tiesa, Dievu, Šiva, tuštuma, Vieniu ir tikruoju Aš.

To, kas slypi anapus išorinių skvarmų ir Sąmonės būsenos, to, ką slepia sąvoka "tikrasis Aš", Žodžiais neapibūdinsi. Tai, kas suvokiama, savaime yra nedaloma. Kai ši Sąmonė atveria antrinį regėjimą, ji patiria dualumą. Ji supančiota savo pačios vaizduotės dėl savo pačios neišmanymo. Dėl šios vaizduotės atsiranda materialumas, o gebėjimas patirti objektus patvirtina jų realumą. Po to ego jausmas tampa tikrovišku ir sustiprėja, prisiimdamas ir to, kuris veikia ir to, kuris suvokia patyrimus, vaidmenis. Tokiu būdu tai, kas prasidėjo kaip sutapimas, greitai tampa nustatytu faktu.

Vaiduokliai sukuriami, kai tikima jų egzistavimu. Tikėjimas dualumu ir įvairove juos ir sukuria. Suvokus nedvilypę būtį, dualumas dingsta. Tikėjimas (arba vaizduotė) sutveria įvairovę, o jam dingus, baigiasi ir įvairovė. Apmąstymai, vaizduotė ar prietarai sukelia kančias, o gebėjimas atsisakyti tokio mąstymo kančias išsklaido. Tokių minčių ir prietarų puoselėjimas sukelia sielvartą, kuris baigiasi, kai tokios mintys daugiau nebesisuka. Argi tai sunku? Visos mintys ir prietarai veda į kančias, kai mintys išnyksta, išaušta palaima. Todėl Išminties liepsnose išdžiovink savo prietarų Vandenis ir skendėk Ramybėje. Pasinerk į vienatinę beribę Sąmonę.

Karalius kenčia skurdą tik tol, kol neprisimena esąs Karalius. Prisiminus kančios išsisklaido. Kai nušvinta beribės Sąmonės Saulė, neišmanymo debesys nebegali jos uždengti.


Ištrauka iš Knygos "Joga Vasišta"