Sąmoningumas, gyvasis Tikėjimas ir religija pagal Vydūną

Vargu ar gali daug ką paaiškinti, jei Mes kokį nors vieną religinį mokymą laikome teisingu. Labai dažnai toks Tikėjimas yra sąmoningumo išsižadėjimas. 

Tokio Tikėjimo, kai jis tik vienas laikomas teisingu, vidinis poveikis yra kenksmingesnis, negu nuodijimasis nikotinu ar alkoholiu, negu vergavimas instinktams, geismams ar aistroms. Jis temdo sąmoningumą, kaip ir kiekvienas kitas melas, kuris slopina vidinį žinojimą. 


Tikėjimas turėtų būti tvirtas Sąmonės atsivėrimas Sielai, kreipimasis į Didįjį Slėpinį, kuriame ir glūdi Žmogaus esmė.


Tada Žmogus patiria Dievą lyg pritraukdamas jį. Visa Meilė, kurios palaimą Vaikas patiria iš Tėvų, o Žmogus iš įvairių asmenų, turėtų būti suvokiama kaip dieviškumas. Tačiau Meilę taip suvokti padeda tai, kas kyla iš Žmogaus Sielos gelmių.


 Toks Tikėjimas subrandina tą Gyvenimo būdą, kuris atsparus viskam, kas galėtų aptemdyti šviesėjantį sąmoningumą, kas yra netyra ir kenkia kūnui bei Sielai, kas smukdo Žmogų. Per tokį Tikėjimą Žmogus tampa tikrai doras, orus, galima sakyti, tikrai pamaldus. Tai gyvasis Tikėjimas, nuolatinis ryšys su didžiąja Būties slaptimi – Dievu.


Vien gyvasis Tikėjimas įgalina tikrąjį pamaldumą. Juo atsiskleidžia sąmoningumas, leidžiantis Žmogui patirti, kad jis yra dievybėje. Kaip tik tai ir yra religija.


Parengta pagal Vydūno Knygą "Vydūnas. Žvilgsnis į Gyvenimo gelmes I. Gyvenimas – kelionė tobuluman"

Komentarų nėra: