Tik vienu būdu galima Žmones gelbėti, kurie nori pareiti į šviesesnę Sąmonę, o krypsta į kitas Tautas. Reikia pačiam tiek aukštai Dvasioje ir Doroje kilti, kiek tiktai galima, ir savo Dvasios Gyvybę lietuvišku būdu apreikšti. Tuomet bus ir kitiems kuo augintis pasiliekant savo Tautoj. Tada galima ir Žmones raginti tuo naudotis savo kilimui ir raginti juos pasilikti Lietuviais.
Nelengvas tai dalykas ir vos ne vos pradėtas. Ir beveik tik vieno ir antro pilnai sąmoningai. Todėl dar pirm kelių metų geso tūliems Meilė Tėvynei ir Tautai, geso žmoniškasis pasijautimas. Todėl tūli apleido Tėvų kraštą ir traukė į tolimas šalis. Jų vietas užėmė kitataučiai. Su tais Namie pasilikę Lietuviai susigiminiavo ir liovėsi buvę Lietuviais.
Taip Lietuvių Tautos kraujas dar ir paskutiniais laikais yra silpnėjęs, Lietuvių Sąmonė apsidrumstusi, gesusi, Kalba nykusi. Patys Lietuviai nebenorėjo būti Lietuviais. O kitataučiai juos verste vertė savo Tautos atsižadėti, net ir šiandien tai dar daro.
Stebėtina todėl iš tikrųjų, kad Lietuvių Tauta dar lig šiol išliko. Reiškia tai, be abejonės, kad ji yra neapsakomai angi, kad joje dar gana sveikumo, ypačiai, kad Dora gana aukšta. O todėl negali būti abejojama, kad Lietuvių Tauta dar gyvės ir tvirtės.
Tik laikas auginti žmoniškąją didybę ir ją apreikšti Žodžiu, veikimu ir Gyvenimu. Lietuvių Tauta turi prisidėti prie bendrojo Žmonijos kilimo. Ji turi įnešti į Žmonijos Gyvenimą tam ypatingus akstinus. Tik tuomet ji turi Tiesą išlikti. Tik tuomet ji yra gyva Žmonijos šaka.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą