Urantijos Knyga apie Širdį ir protą

Labai dažnai jūs painiojate Sielą-Širdį ir protą, manydami, kad Žmogus, atsisakęs savojo proto vedimo ir atsidavęs Širdies, arba Sielos, vadovavimui tampa neprotingu. Jūs imate tuščiai švaistyti energiją ir įrodinėti, kad Žmogaus protas yra pats svarbiausias normalaus Žmogaus savojo aš komponentas, kad be proto jis nebetenka savosios asmenybės kasdienio ir normalaus pasireiškimo.

Jūs turite atskirti du esminius dalykus – proto netekimą ligos ar nepaprasto Gyvenimo sukrėtimo atveju, ir žmogiškojo proto pakeitimą aukštesniu Sielos-Širdies vadovavimu. Kada jūs atsiduodate aukštesniam vedimui už savo gyvulinio ir genetinio paveldėjimo protą, tada jūsų protas įgauna daug gilesnių ir skvarbesnių aspektų, kurių gyvulinis Žmogaus protas iš viso neturi. Jūs tampate dar protingesni negu buvote iki tol, nors jokių Knygų neskaitėte, kaip savo protą lavinti. Tiesiog jūs, kiekvienas, patys atsivėrę Tėvui ir dar labiau užmezgę gyvą ryšį su gyvuoju Tėvu, esančiu jau dabar jūsų, kiekvieno, viduje, jūs ir atveriate daug aukštesnius savojo proto imlumo virpesius, kurie gali iš gilesniuose pasąmonės ir viršsąmonės kloduose esamų Tėvo Dvasios, Minties Derintojo, jums perduodamų, skleidžiamų paties aukščiausiojo dažnumo virpesių, pasiimti vis didesnį ir didesnį kiekį ir vis išmintingesnės ir išmintingesnės informacijos.

O pasinaudodami šita informacija, jūs pradedate gyventi daug ramesnį Gyvenimą, o tuo pačiu nebe taip lėkdami šitose Gyvenimo lenktynėse, kuriose iki tol tempą jums diktavo jūsų gyvulinio genetinio paveldėjimo protas. Jūs imate daug daugiau pastebėti aplinkoje tokių dalykų, kurių anksčiau jūsų akis nematydavo, nes jūsų gyvulinio genetinio palikimo arba paveldėjimo protas savo žvilgsnį buvo nukreipęs tik į ateitį, tik į tikslą, tik į troškimus ir svajones, neturėdamas tam nei laiko, nei noro, nei suformuoto įpročio atsiduoti dabarties akimirkos Grožiui ir mėgautis jos procesu. 

Kiek jūs galėtumėte pamatyti Grožio, jeigu visą laiką skristumėte vien tik lėktuvu? Ir kiek daugiau įvairovės jūs pastebite važiuodami automobiliu arba traukiniu. Tačiau, jeigu automobilis lekia labai dideliu greičiu, ar ilgai jums pavyks džiaugtis tokiu Grožiu, kurio iš arčiau akys negali pastebėti, nes automobilis jau nulėkė pro tą netoli esantį Grožį? O važiuodami dviračiu jūs galite dar daugiau mėgautis netoli esančiomis Grožio pasireiškimo spalvomis ir niuansais? Tačiau visą laiką net ir dviračiu važiuodami, pajausite, kad ir šitas greitis yra per didelis, jeigu norite aplinkos Grožį pajausti su jo visais niuansais. Tada geriausia pasirinkti pėsčiojo žingsnį ir mėgautis ne tik pačiu Grožiu, bet ir jausti jo ritmą, o kartas nuo karto sustojant, net pačiam įsijungti į to Grožio kūrimą pastiprinant ir paguodžiant pasimetusį šitame Grožio kelyje kurį nors keleivį, su kuriuo ką tik užmezgėte pokalbį.

Grožis – tai ne tik pro akis pralekiančio peizažo vaizdas, bet ir Žmogus, esantis tame peizaže, kaip neatskiriama nuo jo dalis. Grožis – tai jūsų asmeninis potėpis savo asmeniniu veiksmu skleidžiant Meilę ir Gėrį visiems, bet ypač tiems, kurie to Grožio ne tik nemato, bet ir nenori, kol kas, matyti. Ir būtent tada, kada atsiveria Žmogaus Siela, kada Širdis prabyla, tada to paties Žmogaus protas tampa toks jautrus ir skvarbus Grožio pažeidimams, kad jis netrukus pamato, kur reikalingos jos asmeninės pastangos to sujaukto Grožio sugrąžinimui į normalią padėtį. Tai būtų panašu į nutapyto gražaus paveikslo nutrintų, nusidėvėjusių ir išblukusių spalvų, ar net visiškai suplėšytos vietos restauravimą į tikrąją gyvojo Grožio paveikslo būseną. Jeigu kas nors ką nors įžeidė, jeigu kas nors ką nors savo neišmanančiu gyvuliniu ir iš genų paveldėtu protu vadovaudamasis padarė netinkamą veiksmą, sudarkydamas tą Grožio paveikslą, tai dvasiškai pabudęs Sielos-Širdies vedamas Žmogaus daug jautresnis ir giliau mąstantis protas suras būdą, kaip tą epizodą panaudoti visų labui, ir savojo aš charakterio augimo labui, jeigu ne tiesiogiai įsikišdamas, priklausomai nuo aplinkybių, tai bent pasimelsdamas už tą gyvojo Grožio pažeidėją ir sudarkytoją, ir pasiųsdamas jam savuosius Tėvo Meilės virpesius.