Vydūnas apie Tautos Vaikų uždavinį

..Tautos Vaikai turi savo uždavinius. Savaime jie vieną sprendžia. Užgimę jie savinasi Tautos Gyvatos turinį. Bet neužtenka to. Jie jį turi ir didinti. Savaime jie gamina Vaikus panašius į save. Ir tuo kraują kelia tolyn į naujus laikus. Bet ir to neužtenka.

Tautos Gyvata yra gyvas psichinis pasaulis. Tasai turi turtėti, turi svarbėti, turi daugiau veikti Žmonijoj ir visame Pasaulyje. Eina šišion kalba apie Kultūrą, apie Kalbą, Kalbos turtus, apie Tautos Žmonių įpročius ir būdus, apie jų Sielos apsireiškimus, apie žmoniškumo antspaudą Tautos Gyvenimo skritulyj.

Ir pagaliau reikėtų dar šitą pastebėti. Žmogus yra aukšto sąmoningumo laipsnio asmenybė. Ir jis turėtų savo Gyvenimo uždavinį vykdyti su visu atsidėjimu ir su paties pasiryžimu.

Tai kaip tik pridera jo luomui tarp viso, kas Pasaulyje esti. O jeigu Tauta yra galimybė Žmonėms gyventi ir Žmonėmis būti, tad jis savo pasiryžimu iš tos galimybės turėtų padaryt sąlygą ir tikrai tinkamą priemonę, kuri kiekvienam Tautos Vaikui derėtų aukščiausiajam savo žmoniškumui apreikšti.

Tą žinant, nebepridera žiūrėti į kitus Tautos Vaikus kaip į kokią minklę, kurią galima minkyti ir tęsti, kaip ūpas liepia, bet kaip į gyvą organizmą, kurio Gyvybę galima žadinti, stiprinti arba silpninti, naikinti. Tam berods reikia Išminties. Demagogų karštumas tam netinka.

Ypatingas laikas Tautos Gyvenimo yra tas, kad ji savo Gyvatą savaip tvarko, kad Tautos Vaikai patys nustato, kaip jie vieni su kitais gyventi turi ir nori. Kalbama apie valdžiavą, apie tai, kad Tauta pati save valdo. Bet ji savo valdžiavos ir viešpats būti turėtų. Valdymas reikalingas. Žmonėms prievarta dažnai labai naudinga. Bet neturi jie būt verčiami vienaip ar kitaip apsireikšt. Valdžiavos prievarta neturi leist tam augt ir įsibingėt, kas nepridera Žmogui. Bet valdžiava turi būti proga visam tam tarpt, kas yra žmoniška. Tas turi, augt galėdamas, apsireikšt. Valdžiavos prievarta turi tokiu būdu vesti Žmones į dykybę.

Kalbėdami apie nepriklausomybę ir apie Laisvę, mes teigiamo, pozityvaus dar nieko nesame pasakę. Bet dykybė yra pozityvus dalykas, yra žmoniškumo dygimo, tarpimo ir kilimo būtis. Taip tauta, sau įteikdama valdžiavą, tuo tarsi ima į savo rankas savo uždavinį, kurį jai yra įteikusi Kūryba. Tautos būdo žmoniškumo galimybės turi virsti tikrenybėmis. Pasiekusi savo amžiais tam tikrą laipsnį, Tauta turi su aiškiu pasiryžimu savo Gyvatą pagrinduoti Kūrybos pažangumu, kurs veda į pilnesnį, aukštesnį žmoniškumą.

Ištrauka iš Vydūno Knygos "Tautos Gyvata"