Lietuvių Protėvių akibrokštai : Virš dviejų šimtų metų visos Europos jauni, šlovės ištroškę riteriai plūsta čia, pamirkyti kalaviją lietuviškame kraujuje. Per metus po kartą-du-tris niokoja, degina, plėšia, žudo, tiesiog medžioja, kaip jiems sako, atsilikėlius pagonis. Bet čia iš kažkur vis atsiranda kariai - jauni Vyrai, puikiai jojantys ant arklių, įgudę kautis būriu ir vienas prieš vieną, nebijantys Mirties, bet jos ir netrokštantys, kryžiuočiams pasitraukus, ariantys laukus, dainuojantys Dainas, keliantys vestuves, mokantys savo Vaikus, ir besiruošiantys į keršto žygį. Iš kur jie, kaip jie neišnyksta, neišsilaksto, nemiršta badu. Kaip jie sugeba taip staigiai įspėti vieni kitus, pasislėpti su visa manta, seniais, Moterim, Vaikais, kada jie mokosi, kuo viliasi ir kuo pasilkliauja, kad nepalūžta, pakyla iš išdegintos Žemės ir vėl soja į kovą metai iš metų, dešimtmečiai po dešimtmečių, šimtmečiai po šimtmečių. Ir vis dainuoja, dainuoja, dainuoja. Ir vis iš širdies - į širdį. Nei našlaičių, nei internatų, nei senelių prieglaudų, nei sodros, nei pensijos. O jie vis kyla, vis dainuoja, vis lekia ant žirgų. Jie. Duonos augintojai ir valgytojai. Dainuojanti Lietuva. Ar mes - jų palikuonys?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą