Lietuviai - išradėjų Tauta (1). Pšemislovas Neveravičius - aštuonratės važiuoklės išradėjas

PIRMOJI PASAULYJE AŠTUONRATĖ VAŽIUOKLĖ.

Prieš šimtą metų, Lietuvos bajoras Pšemislovas Neveravičius, būdamas savamoksliu konstruktoriumi be aukštojo išsilavinimo, pirmasis Pasaulyje sukūrė laiką pralenkusį aštuonratį savaeigį vežimą.

Nors prabėgo pusė amžiaus, tačiau ir šiandien keturių ašių važiuoklės prototipu naudojasi visų aštuonračių mašinų gamintojai: nuo kariškių naudojamų transporterių iki astronautų mėnuleigių.

Nemakščių apylinkėse 1865 – 1936 m. gyvenusį Lietuvos bajorą, genialų konstruktorių P. Neveravičių atrado technikos istorija besidomintis šiauliškis dizaineris Vilius Puronas. Rausdamasis archyvuose jis atkreipė dėmesį į aštuonratės važiuoklės patentavimo istoriją, šiandien verčiančią apgailestauti dėl įtakingų tarpukario Lietuvos funcionierių ir inžinierių trumparegiškumo...

Ano meto Nemakščių apylinkėse gyvenusių kaimiečių pagarbą pelnęs, tačiau keistuoliu laikytas vyriškis sumeistravo vežimą su aštuoniais ratais. Dydžiu dukart didesnį už įprastą traukiamą arklių, tačiau galintį važiuoti dviem Vyrams sukant išcentrinio rato rankenas. Šio atradimo įkūrėjas palaidotas Nemakščių parapijos kapinėse. Tvarkant įžymių žmonių kapavietes, 2001 m. birželio 23 d. Nemakščių kapinėse buvo sutvarkyta Pšemislovo Neveravičiaus kapavietė ir pastatytas paminklas (projekto aut. L.Butkienė).

Aplenkęs laiką

Faktai apie P.Neveravičių, kuriuos V.Puronas surinko ir 1986-aisiais paskelbė žurnale „Mokslas ir technika“, iš tiesų intriguojantys. Pasirodo, šis aukštojo išsilavinimo neturėjęs, tačiau neeiliniu konstruktoriaus talentu apdovanotas vyriškis sukūrė važiuoklės prototipą, kuriuo po pusės amžiaus naudojosi visų aštuonračių mašinų, pradedant kariškių naudojamais transporteriais ir baigiant astronautų mėnuleigiais, gamintojai.

Ano meto Nemakščių apylinkėse gyvenusių kaimiečių pagarbą pelnęs, tačiau keistuoliu laikytas vyriškis, berods 1908 m. sumeistravo vežimą su aštuoniais ratais. Dydžiu dukart didesnį už įprastą, traukiamą arklių, tačiau galintį važiuoti dviem vyrams sukant išcentrinio rato rankenas. Sukuriama jėga per sliekinę pavarą buvo perduodama į priešpaskutinę varomųjų ratų ašį. 

Keturi priekiniai ratai, gerokai mažesni už galinius, darant posūkį sinchroniškai pasisukdavo reikiama kryptimi, todėl visa platforma, nepaisant griozdiškų gabaritų, galėdavo apsisukti beveik vietoje. Kad tokį manevrą atlikti būtų lengviau, galinius ratus buvo galima pritraukti prie važiuoklės dugno. Tokiu principu veikiantį, „tinginiu“ vadinamą, mechanizmą šiandien naudoja beveik visi daugiaašių vilkikų ir puspriekabių gamintojai.

P.Neveravičiaus kūrinys itin lengvai įveikdavo kelio nelygumus, galėjo važiuoti per griovius išlaikydamas platformą stabilią. Kelionę būdavo galima tęsti net subyrėjus vienam iš ratų.

Patentavimo trileris

1910-ųjų pavasarį genialusis konstruktorius įkūrė „Aštuonračio automobilio draugiją“, tikėdamasis pradėti serijinę aštuonračio gamybą. Tačiau sąlyginai sėkmingu galima vadinti tik pirmąjį žingsnį šio tikslo link. 1907-ųjų spalį P.Neveravičius gavo Rusijos imperijos herbu pažymėtą patentą Nr.12458. Po ketverių metų dėmesį šį Lietuvos bajoro išradimą atkreipė rusų inžinierius Engelmejeris rašydamas Peterburgo Lebenceno fabrikams. 

Vokietijos pramonininkai, sužinoję apie šį P.Neveravičiaus išradimą, konstruktoriui už jį pasiūlė iš tiesų milžinišką sumą – 150 tūkstančių aukso rublių. Tačiau šis, puoselėdamas viltį pradėti gaminti tokio tipo automobilį, pinigų atsisakė ir patento nepardavė. Tai, ko gera, buvo didžiausia Nemakščių bajoro klaida – išradimą pardavęs jis neabejotinai būtų išgarsėjęs visoje Europoje, pelnęs oficialų aštuonračio automobilio konstruktoriaus titulą ir pamatęs serijiniu būdu pagamintą savo mechanizmo versiją.

Deja, atsisakius bendradarbiauti su vokiečiais, viskas ir baigėsi. Viltis pradėti gaminti originaliąją važiuoklę sužlugdė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. Jo metu P.Neveravičiaus sukonstruotas prototipas buvo sunaikintas.

Po karo išradėjas grįžo į Gimtinę ir dar kartą ėmėsi konstruoti mechanizmą, tobulesnį už pirmtaką. Dabar jis buvo varomas ne sukamo rato, o įtaiso, panašaus į Vandens siurblį, pumpuojamo keturių Vyrų.

Naujuoju aštuonračiu P.Neveravičius bandė sudominti Lietuvos inžinierius. 1930-ųjų rugpjūtį jis gavo Lietuvos valstybinį patentą ir važiuoklę įregistravo Lietuvos autoklube. Tačiau paramos ar bent moralinio palaikymo iš to meto Kauno inžinierių nesulaukė. Šie pareiškė, kad aštuonratis yra pernelyg griozdiškas ir neatitinkąs bendrų pramonės raidos tendencijų – anuomet daugelis konstruktorių stengėsi sukurti kuo mažesnius automobilius… 

Intuityviai suvokdamas savo darbo vertę,  P.Neveravičius bandė rasti paramos užsienyje. Jis pradėjo susirašinėti su Anglijos patentų biuru „Salters Hall Court“ Londone. Biuras pažadėjo aštuonratį užpatentuoti, paprašė tam tikros sumos pinigų ir paaiškinimų. Konstruktorius net 4 kartus siuntė pinigus, bet 1931-ųjų vasarą sulaukė atsakymo, kad panašaus išradimo patentas išduotas Britanijos piliečiui. Ar taip buvo iš tiesų, ar britai paprasčiausiai apmulkino savamokslį konstruktorių iš Lietuvos ir pasisavino jo išradimą, šiandien galima tik spėlioti. Aišku tik tai, kad P.Neveravičius neabejotinai bent puse amžiaus aplenkė laiką ir pirmasis pasaulyje pagamino aštuonratę važiuoklę.

Pšemislovas buvo likimo apdovanotas konstruktoriaus talentu. Dar pačioje keturračio automobilio eros aušroje jis sukonstravo aštuonratę savaeigę važiuoklę ir darė žygius pradėti tokios važiuoklės serijinę gamybą. Gana rizikinga buvo siūlyti griozdišką, ne taip plačiai pritaikomą mechanizmą, kai tuo metu didelė naujiena buvo ir keturratis automobilis. Jis galėjo tikti nebent valstybės ar karo reikalams. Be savo griozdiškumo, aštuonratis turėjo ir gerų savybių. Jis lengvai įveikdavo kelio nelygumus, galėjo važiuoti per griovius išlaikydamas platformą stabilią.

Šiandien nėra Pasaulyje kariuomenės, neturinčios aštuonračio. Ašigaliui tyrinėti reikalingas aštuonratis. Į mėnulį siunčiamas mėnuleigis – taip pat aštuonratis, nes šis mechanizmas gerai įveikia grunto nelygumus, išlaikydamas labai gerą eigos tolygumą. Kaip tik tokio visureigio prototipą pirmasis Pasaulyje išrado paskutinysis Nemakščių bajorų palikuonis Pšemislovas Neveravičius.

Be šio, jis konstravo ir kitus mechanizmus. Jo jaujoje stovėjo viena už kitą tobulesnės linaminės, jis sukonstravo įvairių pjaustytuvų, mažo ir didelio žingsnio, inkubatoriuje perino viščiukus.
Ilgametis Nemakščių mokytojas V.Šveikauskas ir pas Neveravičių praleidusi vaikystę p. Užmeckienė pasakojo, kad jis buvęs ramaus būdo, geros Širdies Žmogus. Nešiojęs vešlią barzdą ir iš tolo atrodęs panašus į J.Basanavičių. Savo dukteris Juliją ir Jadvygą išmokslino inžinierėmis; jos gyveno Kaune ir Peterburge. Tik Aleksandra liko Tėviškėje šeimininkauti. Gyvenimo pabaigoje Neveravičius dienas leido daugiausia Kaune pas dukrą. Vasaromis jis atvykdavo į Pužus. Mirė 1936 m. Kaune, palaidotas Nemakščiuose.

Parengta pagal www.astuonratis.lt informaciją