Kartą užtemo akis skleidusi Šviesą ir patapo liūdna ir šalta, niūru ir keista. Tai slaptumas įsibrovė Sielon. Kiekvienam pradėjo rodytis Tiesa kitaip, negu buvo. Kažkas tikėjo, kad jo Tiesa geresnė už kaimyno. Tada ginčijosi, įrodinėjo, pyko ir dar giliau slėpė Šviesą – Tiesą, kad tik pats (pati) ją turėtų ir džiaugtųsi. Geso Ugnis skleidusi Šviesą ir šilumą. Šalo širdys, šalo rankos. Nustojo dalinusios glamones ir Duoną. Vis dažniau sugriebdavo Akmenį, kuriuo užsimodavo.
Vieną dieną iškrito sniegas. Šalo Žmonės, žvarbo Žemė. Nyko gražūs žolynai, mirė paukščiai, žvėrys augino kailį. Rinkosi debesys Danguje. Pilki, sunkūs. Vargas ir mirtis užsuko į pamarį. Jūros periodas baigėsi. Prasidėjo Žemės Gyvenimas. Amžius po amžiaus. Pilkas, neįdomus, grubus, techniškas, karingas, nuodingas…
Bet vieną dieną trenkė Perkūnas – Žinia. Žmonės krūptelėjo ir plačiai atsimerkė. Iš netikėtumo jie pamiršo, kad kažką slepia. Jų žvilgsniai susitiko erdvėje ir plykstelėjo akinanti Šviesa.
Nušvito Saulė.
Džiaugsmas buvo toks milžiniškas, kad užsiliepsnojo širdžių Ugnis. Prasidėjo atogrąžos.
Palaimingas atsibudęs Žmogus.
Parengta pagal http://
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą