Herodotas savo veikale „Istorija“ rašė: „Jei kas nors leistų Žmonėms iš visų papročių išsirinkti geriausius ir gražiausius, tai kiekvienas, susipažinęs su jais, pasirinktų savuosius“.
Žmogaus Gyvenimas yra tampriai susiję su aplinka, kurioje jis gyvena: supanti Gamta, klimatas stipriai įtakoja Žmogaus elgseną ir ją formuoja. Kiekvieno Žmogaus Gyvenimas turi ritmą, kurį apsprendžia Gamtos ritmas: susipynę Gamtos ir Darbo ritmai tampa to krašto, šalies tradicijomis. Žodis „tradicija“ yra kilęs iš lotyniško Žodžio traditio ir reiškia perdavimą, pasakojimą.
Keičiantis supančiai aplinkai, Gyvenimo sąlygoms papročiai dažnai praranda savo pirminę prasmę ir tampa apeigomis, kurios, kaip papročiai, toliau perduodami iš kartos į kartą. Įtakojama atėjūnų Tauta visai gali pamesti papročius ir tradicijas. Aklas, tuščiais apeigų kartojimas taip pat silpnina Tautą ir naikina jos gyvybingumą: iš primirštų tradicijų lieka tik simbolinės apeigos: skambūs Žodžiai, aprėdai, gestai.
Norint atgaivinti Tautą, būtina atstatyti prarastą tradicijų prasmę, apvalant jas nuo įvairiausių religijų įtakos ir kitų Tautų prisimaišiusių papročių. Tai padaryti yra lengviausia remiantis Gamtos Ritmu, kuris nekinta, turi kertinius taškus ir periodus. Vadinasi, tradicijos turi „būti“ suderintos su Saulės ritmu. Tradicijos negali būti sukurtos dirbtinai, jos gimsta iš Tautos, jos Gyvenimo būdo ir tik vėliau įstatymas turi prisiderinti. Konstitucija turėtų būti sudaroma, pasikliaujant Tautos mąstysenos ypatumais; jei įstatymas yra dažnai pažeidinėjamas, jis neatitinka Tautos mąstymo. Kiekviena kultūringa Tauta stengiasi išsaugoti savo tradicijas.
Tradicinėse Šventėse nėra žiūrovų, yra tik dalyviai. Kai Šventėje dalyvauja masės, tai ne vidinio poreikio iššaukta Šventė – ji sukurta dirbtinai ir turi užslėptus egoistinius ketinimus. Šventės turi tapti Gyvenimo dalimi, jos turi kelti Žmonių dvasingumą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą