Seneka apie Išmintį

Prašau ir raginu tvirtai į širdį priimti filosofiją ir įrodymų, kad tobulėji, ieškoti ne kalboje ar raštuose, bet stiprinant Sielą ir apribojant troškimus. Žodžius patvirtink Darbais! Vienokį tikslą turi publikos pagyrimų siekiantys kalbėtojai, kitokį — tie, kurie stengiasi sužavėti jaunuolių ir dykūnų ausis samprotavimų įvairove ar sklandumu. Filosofija moko veikti, o ne kalbėti, ir reikalauja, kad kiekvienas gyventų pagal jos taisykles, kad Gyvenimas nesiskirtų nuo Žodžių ir kad pats Gyvenimas <...>, būtų visų jo veiksmų ir samprotavimų spalva. Didžiausia Išminties Pareiga ir jos požymis — siekti, kad Darbai atitiktų Žodžius, kad Išminčius visados būtų pats savimi.


 „Kas tai gali pasiekti?" — Ne daug kas, bet kai kurie pasieks. Mat tai nėra lengva. Aš ir nesakau, kad Išminčius visada turi eiti vienodu žingsniu. Svarbu, kad eitų vienu keliu. Taigi pažiūrėk, ar tavo apranga atitinka Namų aplinką, ar nesi sau dosnus, o namiškiams — šykštus, ar tavo pietūs nėra per kuklūs, o pastatai — pernelyg prabangūs. Išsirink kartą visam laikui kokią nors vieną taisyklę, pagal kurią gyventum, ir taikyk ją savo elgesiui. Kai kurie Namuose susispaudę, o svetur leidžia sau eikvoti ir švaistyti. Toks priešingumas yra neapsisprendusios, dar pusiausvyros neturinčios Sielos yda ir požymis. Net ir dabar galėčiau pasakyti, iš kur toks nepastovumas ir poelgių bei sprendimų skirtumas: niekas neužsibrėžia, ko siekti, o jei ir užsibrėžia, tai ne atkakliai to siekia, blaškosi. Žmonės ne tik keičia sumanymus, bet ir grįžta atgal prie to, ką kažkada jau paliko ir pasmerkė. Taigi, jei palikčiau nuošaly senuosius Išminties apibrėžimus ir norėčiau aprėpti visas Žmonių Gyvenimo taisykles, galėčiau pasitenkinti tokia taisykle: kas yra Išmintis? — Visada norėti ir nenorėti to paties. Galima ir neminėti tos mažos sąlygos, jog tai, ko nori, turi būti dora, nes niekam negali visada patikti nedorybė. Mat Žmonės nežino, ko nori, iki tos akimirkos, kol panori. Niekam nelemta visą laiką ko nors norėti arba nenorėti. Sprendimai keičiasi kasdien ir virsta savo priešybe, todėl daugelis gyvena tarsi krėsdami juokus. Taigi tęsk, ką pradėjęs, ir galbūt pasieksi viršūnę, arba, nueisi taip toli, kad tik tu vienas suprasi, kad tai — dar ne viršūnė. 

„O kas bus,— paklausi,— su artimųjų minia, kai nebeliks Namų turto? Ši minia, kai nustosi ją maitinti, pati išsimaitins. Arba per skurdą sužinosi tai, ko pats negali žinoti: skurdas paliks tik tikrus ir patikimus Draugus; pasitrauks nuo tavęs kiekvienas, kuriam reikėjo ne tavęs, bet ko nors kito. Argi ne verta mylėti skurdo vien todėl, kad jis parodo, kas tave iš tikrųjų myli?! O kada ateis diena, kai niekas nebemeluos norėdamas pagerbti svarbias tavo Pareigas?! Tegu tik šia kryptimi plaukia tavo mintys, tik šituo rūpinkis, tik to norėk, visas kitas Maldas palikęs Dievo Valiai: prašyk, kad galėtum tenkintis pats savimi ir iš tavęs kylančiu gėriu. Kokia laimė begali būti arčiau?! Link prie mažų dalykų, kurių negalima netekti. 

Ištrauka ir Senekos Knygos "Laiškai Liucilijui"