Aisčiai, senovinė sėsli Tauta, gyveno artimiau susijusi su Gamta negu klajokliai vokiečiai. Visados jie puoselėjo prieraišumą savo Tėvynės Gamtai. Gyvenimo Tėvynėje gerinimas visą laiką jiems buvo svarbus Žmogaus uždavinys ir Pareiga. Visą laiką Aisčių Tauta ugdė ir savo vidinį dvasinį ryšį su Kūrėjo Valia, Galia ir Išmintim. „Visas jos Gyvenimas buvo persmelktas religijos". O galiausiai jų Gyvenimo prasmė buvo Žmogaus vertės išaukštinimas.
Labai palankus dalykas yra Lietuvių Tautos negausumas. Ji nieko negali primesti kitiems. O tai labai svarbu. Bet todėl norėtųsi, kad ir esant glaudesniam santykiui būtų vengiama kitiems savo būdą primesti. Tai jau savaime būtų nelietuviška. Iš viso Lietuvių Tautos elgesio ir toliau, kaip ligi šiol, turėtų būti aišku, kad į kiekvieną Tautą ji žiūri kaip į Žmonijos vertybę.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą