Negalima betgi kalbėti apie Lietuvių charakterį kaip pastovią ir nuolatinę dvasinių bruožų visumą. Tiek asmens, tiek Tautos charakteris nėra ir negali būti visiškai statinis. Jis, kaip ir kiekvienas organizmas, yra dinaminės prigimties. Jis kinta. Kinta ne iš pagrindų. Kinta dalimis. Kinta jei ne tonais, tai bent pustoniais, niuansais.
Šiandieninių Lietuvių charakteris nėra toks pat kaip senovinių Lietuvių, kurie, sakysim, buvo sukūrę Valstybę nuo Jūrų iki Jūrų. Kokis buvo charakteris tos Lietuvos, kuri buvo bajorų ir dvarų sukurta, maža tegalim pasakyti. Turim per maža žinių. Daugiausia galim kalbėti apie charakterį Lietuvos, kuriai atstovavo liaudis ir iš jos kilusi šviesuomenė.
Dabartiniai Lietuviai, esantieji čia, esantieji taip pat Lietuvoje, nuo anos Lietuvos tolstam. Auganti čia nauja karta gaus savo charakteriui ir kitokių bruožų. Lietuvoje auganti karta taip pat įgis naujų bruožų, kurių neturėjo ankstesnieji Lietuviai. Tauta išlieka ta pati, bet ji gali būti nebe tokia pati. Pavyzdys — antikiniai ir dabartiniai graikai, senieji romėnai ir dabartiniai italai.
Yra mėginę apie Lietuvių charakterį pasisakyti St. Šalkauskis, A. Maceina, J. Girnius, St. Yla, J. Balys, J. Grinius, A. Mažiulis, A. Musteikis ir kt., nekalbant apie senovinius svetimųjų atsiliepimus. Kiekvienas remiasi kita medžiaga, iš kurios daro išvadas apie Lietuvių charakterį.
Čia kalbančiam daugiau pažįstama tautosaka. Lyginant Lietuvių tautosakos faktus su kitų Tautų tautosaka, galima pastebėti tam tikrų tautinių skirtumų, kurie ir įgalina spręsti, kokia turėjo būti Dvasia tų Žmonių, kurie ją buvo sukūrę ir vartoję. Iš tų tautosakoje pastebėtų skirtybių ir mėginsiu ryškinti Lietuvių Tautos bruožus, kurie toliau gali būti patikrinami literatūros, meno, muzikos, visuomeninio Gyvenimo faktais.
Tokis yra kelias.
Kurios dvasinės Galios persveria Lietuvių charakteryje
Sakome: yra Žmonių fotogeniškais veidais, yra ir nefotogeniškų. Taip pat ir Tautų. Žmonės ir Tautos su fotogeniškais veidais turi iš karto į akį krintančius bruožus. Kituose juos pastebėsi, tik ilgiau ir atidžiau įsižiūrėjęs. Lietuvių Tauta priklauso prie antrųjų, prie nefotogeniškų. Ne iš karto gali pasakyti, ar Lietuvyje persveria jausminis, ar protinis, ar valinis elementas. Negalima sakyti, kad Lietuviai yra intelektualistai teoretikai — su miglotumo, sunkumo sąvokom kaip vokiečiai, kurie visur ieško "das Wesen". Nėra Lietuviai nė tokie racionalistai praktikai kaip prancūzai — su racionalumu, lengvumu, aiškumu, minties elegancija, kurią išreiškia ių "l'esprit". Lygiai nepasakysi, kad Lietuviai tokio jausmo kaip slavai — su platumų ilgesiu ar šėlimo aistra iki kraštutinumų.
Lietuviuose labiau yra išlaikyta pusiausvyra tarp proto ir jausmo, intelekto ir emocijos.
Tokios dvasinių galių pusiausvyros praktinė išvada — Lietuviai yra parodę daug praktinės Gyvenimo Išminties ir gudrumo, vadinamojo "sveiko proto". Šita praktinė Išmintis padėjo ir padeda Lietuviams susiorientuoti Gyvenimo padėtyje ir rasti protingiausią išeitį. Gal net daugiau liaudies Žmonėms nei šviesuomenei.
Šitas pusiausvyros pastebėjimas sutaria su A. Maceinos paryškintu Lietuvių "sintetiniu linkimu išlaikyti balansą" (Living in Freedom, 17 p.). Jo dėka, mano Maceina, Lietuviams pasisekė išsisaugoti vienašališkų idėjų, kurių buvo apstu po Didžiojo karo. Lietuvių literatūra apsiėjo be šiurkštaus natūralizmo, kaip ir be technikinio futurizmo. Lietuvių literatūra linko į realizmą ar į simbolizmą, bet visada išvengdama kraštutinumų ir bevaisių eksperimentų. Tą pat autorius kalbėjo apie tapybą bei muziką. Visuomeniniame Gyvenime taip pat: autoritarinis režimas buvo švelnus palyginti su kitais kraštais.
Nors charakteryje jausminė, protinė, valinė Galios yra išbalansuotos, vis dėlto maža persvara būtų jausminės Galios link. Jausminė Galia Lietuvio Gyvenime pasireiškia šiek tiek stipriau nei protinė. Jausmas skatina Žmogų į Gyvenimo reiškinius reaguoti dvejopai: pasyviai ar aktyviai. Lietuvio jausmas labiau linkęs į pasyvumą.
Lietuvio jausmas nėra dramatinis — kuris suvokia Gyvenimo priešybes, konfliktus tarp jų ir pats tuojau įsijungia į kovą. Dažniau Lietuvio jausmas yra eleginis, t. y. kyla iš Gyvenimo stebėjimo ir tą Gyvenimą priima pasyviai, jį tik savyje išgyvendamas, sielvartingai, nesiimdamas reformuoti. Šitą Lietuvių eleginę Dvasią ar tik nebus tiksliausiai ir vaizdingiausiai išreiškęs Vaižgantas Juodžiaus Kelmo vaizdu. Kai Juodžiaus Medis supuvo ir virto dulkių kauburiu, Vaižgantas jį taip aprašė:
"Juodžius — tūkstančiametis Lietuvos milžinas, augmenų Karalius, Dievų Medis, pats sau susipylė milžinkapį.
"Žmonių akims — kapą, tik ne atminčiai, tik ne vaizduotei, ne ominei, ne atsigodimui. Juodžius tebėra gyvas: antai jo Dvasia ant tiltelio ...
". . . Ir liūdės Lietuvos Gamta — Juodžiaus Dvasia, tyli, lėta, nieko neskriaudžianti, nakčių mėnesienomis; ir kalbės tūkstančių metų slaptais balsais, žadins ilgesį poezijos, rodys pro šalį neklaidų kelią" (III, 131 p.).
Taigi jausmo pagrindas — elegija.
Praktinės tos eleginės Dvasios išdavos:
Ar ne dėl to Lietuviai pasireiškė lig šiol savo Kūryboje daugiausia lyrine tautosaka, ne epu?
Ar ne dėl to ir individualinėje literatūroje lig šiol pirmavo poetai, ne prozininkai? Net prozoje, romanuose, gražiausios vietos tebėra lyrinės (Dobilas, Putinas)? Ar ne dėl to ir kitų Tautų akyse Lietuviai buvo su simpatija priimami dėl jų lyrinės natūros, dėl jų nuoširdumo? O Europos Tautų pasakojimuose apie Karalių ir valdovų mirtis Lietuviai savotiškai išsiskiria: kai daugelis žuvo dramatiškai — nuo kardo, nuodų, kartuvių, klastos, Jogaila esą peršalęs, beklausydamas lakštingalos, ir miręs . . .
Palyginti su elegija, kaip maža kultivuotas humoras. Palyginti su emocija, Lietuviai yra mažiau kultivavę Valios Galias. Maironis turėjo pagrindo šaukti visuomeniniais motyvais: "Iškalkit, Vyrai šių dienų, gelžinę Valią milžinų". Ir literatūroje didieji veikėjai nuolat serga Valios nepriteklium (Sutkus, Vasaris, Domantas).
Tačiau bendrą išvadą darant, tenka kartoti: tas svyravimas tarp trejopų Dvasios Galių yra tiek nedidelis, kad Lietuvis atrodo linkęs į pusiausvyrą, į nuosaikumą.
III. Į kurias Gyvenimo sritis ir jų vertybes linkęs Lietuvis
Sustojame prie trejopų sričių: visuomeninės, moralinės, estetinės.Visuomeninės atžvilgiu Žmogus gali būti tarp dviejų kraštutinių ribų: visuomeniškumo ir individualizmo. Pirmuoju atveju asmuo rūpinasi reikalais, kurie svarbūs visuomenei; antruoju atveju — kurie svarbūs pačiam asmeniui; tai artimai ribojasi su egoizmu.
Lietuvių tautosakoje maža tokių faktų, kurie rodytų jos Kūrėją esant karingą, kovojantį ir žūstantį už Valstybę, už Karalius su noru ir pasiaukojimu. Iš to fakto negalima daryti išvados, kad Lietuviai nejautrūs visuomeniniams idealams. Kada tautosaka buvo kuriama, valstybiniai reikalai buvo ne liaudies reikalai. Liaudis prie jų nebuvo prileista. Liaudies interesų sferoje tebuvo paliktas Darbas, santykiai su dvaru, santykiai su Šeima. To meto tautosakoje ir tenka konstatuoti, kad joje asmens egoizmas yra pasmerktas; egoizmas priskirtas demoniškajai Galiai — raganoms, ne Žmonėms. Tautosakoje labai gyvas pasiaukojimas mažiausiai visuomeninei celei — Šeimai (plg. Sesers auką dvylikai Brolių). Dainose kiek gailavimo dėl Brolio, Sūnaus, Motinos netekimo.
Tik su aukštesniu visuomeninės Kultūros laipsniu, kai Valstybės reikalas paverstas liaudies reikalu, kyla asmens pasiaukojimas didesniam visuomeniniam junginiui — Tautai, Valstybei. Šito pasiaukojimo visuomeniniam reikalui praktinės išdavos mažiau pažįstamos tautosakoje, daugiau rašytinėje literatūroje ir Gyvenime (savanoriai nepriklausomybę kuriant, partizanai ir rezistencija prieš okupantus).
Taigi Lietuvio visuomeninis jausmas yra gyvas. Tačiau Lietuvis nesijaučia visuomeniniame kolektyve ištirpusi dalelė, gyvenanti tik jo reikalais, kaip norėtų bet kuris totalizmas. Aukodamasis visuomeniniam reikalui ar dalyvaudamas kolektyve, Lietuvis jaučia, kad tai yra dirva jo viduje susikrovusiom Galiom pasireikšti. Iliustracijai Vaižganto Petras Šešiavilkis, kuris drovėjosi būrio, slapstėsi už kitų nugarų, bet įtrauktas į jų eiles, traukė Dainą, užsimerkęs ir kitus visai pamiršdamas. Tai proga ir aplinka jam pačiam save išsakyti, save pareikšti, bet ne save prarasti.
Visuomeniniame veikime yra du kraštutiniai keliai: konservatyvumas ir pažangumas.
Jei ir čia sakytume, kad Lietuvio charakteryje išlaikoma pusiausvyra, tai vis dėlto stipresnis atrodo polinkis į konservatyvumą. Kitas klausimas — to konservatyvumo vertė.
Konservatyvumas yra naudingas tradicijom išlaikyti, svetimom įtakom pasipriešinti. Konservatyvumas žalingas, kai jis verčia atsilikti nuo Gyvenimo, užsidaryti savame kiaute, o psichologiniu atžvilgiu susitelkusią energiją verčia išsilieti tarpusavio ginčais (plg. Vaižganto Žiema).
Dar vienas visuomeninio reiškimosi/ aspektas — masteliai: dideli ar maži? Lietuviai linkę į mažus mastelius. Tai rodo ne tik palinkimas į mažybinius terminus. A. Jakštas jau buvo pastebėjęs Dainose palinkimą į mažus mastus. Jakštas citavo Dainą: Aš turėjau žirgužėlį nors ir mažą, ale gražų ... Tą palinkimą į mažumą ir gražumą Jakštas palaikė tautine žyme. Visuomeninio Gyvenimo stebėjimas tai patvirtintų. Jei planai ir sukuriami dideli, tai Valia išeina planams kurti, o jau jos nelieka planams vykdyti.
Išimtis: dideli užsimojimai politikoje: nuo jūrų iki jūrų; dabartiniu metu nuo Smolensko iki Karaliaučiaus! Bet šita išimtis tik labiau patvirtina konservatyvumą, nesiskaitymą su realiom galimybėm. Romantikai iškėlė kunigaikščių galybę, ir apie tą galybę iš tradicijos ir svajojame iki dabar.
Čia iškeltus bruožus, kurie pasirodo Lietuvio charakteryje, kai jis reiškiasi visuomenės srityje, galima palyginti su J. Girniaus pastebėjimais. Vartodamas Sprangerio tipologiją, jis skyrė Lietuvius į vadinamą socialinį tipą. Tokio tipo bruožai — humaniškumas, filantropija, neieškojimas utilitarizmo santykiuose su kitais. Lietuvis ne kolektyvistas ir ne individualistas, personalistas. Personalistas ta prasme, kad jis, rodydamas filantropiją, nori padėti ne apskritai Žmonijai, Tautai, bet konkretiems asmenims.
Lietuvio bruožai ryškėja labiau palyginime su Latviais, kaip vieni ir antri savo Laisvės paminklus pastatė: Latvių Brolių kapai, o Lietuvių labai kuklus mastas; Latvių Laisvės statula didžiausių gatvių sankryžoje, Lietuvių užkampėlyje jaukioje vietoje - karo muziejaus sodelyje.
Moralinėje srityje verta atkreipti dėmesys į visuomeninę ir asmeninę moralę.
Visuomeniniame gyvenime dvejopos moralės populiariausi kraštutinumai — oportunizmas ir principingumas. Nuo pat Valančiaus Lietuviai kakta sieną daužė — pasipriešinimas graždankai, Kražių istorija, pasipriešinimas vokiečiam, pasipriešinimas bolševikams. Tai Margerio tipas, Vydūno Magės tipas.
Prisitaikymo oportunizmo faktų yra, bet ne jie vadovavo Tautai. Lietuvių kentėjimo ir laimėjimo priežastis yra jų ištikimumas principams, nenoras ir nemokėjimas laikytis vadinamosios realistinės politikos, prisitaikymo vardan šio momento naudos. Principingumą yra pastebėjęs ir labai paryškinęs J. Girnius, tardamas, kad Lietuvis klausia ne "Kas naudinga?", bet "kas teisinga?" (Living in Freedom 65 p.).
Palyginti su Lietuviais, Latviai moka labiau prisitaikyti prie sąlygų, didesni oportunistai. Latviai "realistinės politikos" šalininkai, Lietuviai "idealistinės", Latviai — Baltijos anglai, Lietuviai — Baltijos amerikonai tuo atžvilgiu.
Asmeninės moralės pobūdį, moralinio jausmo jautrumą labiausiai išryškina Vyro ir Moters santykiai. Tie santykiai visų Tautų ir visų laikų Kūrybai duoda daugiausia medžiagos. Tuose santykiuose yra visko. Bet tas viskas nevienodai atskirų Tautų išreiškiamas. Gali būti du kraštutinumai: moralinis taurumas ir moralinis cinizmas. Kai lyginame Eglę, Žalčių karalienę, su tos pačios pasakos rusišku variantu, krinta į akis lietuviškos pasakos saikingumas, pastangos surasti būdą pasakyti tuos pačius dalykus švelniau, aplinkiniais, netiesioginiais žodžiais. O Dainose tos rūšies dalykai reiškiami simboliais, kurie ir sudaro mūsų Dainų poezijos perlus. Tai perlai estetiniu atžvilgiu, o moraliniu atžvilgiu tai sugebėjimas išsilaikyti aukštoje moralinėje plotmėje, padorumo plotmėje. Taigi iš tų dviejų moralinės plotmės kraštutinumų Lietuvių polinkis labai stiprus į moralinį taurumą. Šį bruožą buvo pastebėjęs ir geografas prancūzas Rečius, vadindamas jį "kuklumu kalbant apie Meilę" (žr. A. Maceinos str. Living in Freedom).
Jei šalia moralės pergyvenimo atkreiptume dėmesį dar į religinį pergyvenimą, tai Lietuviai, tiksliu A. Mažiulio pastebėjimu, Dievą pergyvena kaip Tėvą pilna to Žodžio prasme.
Estetinėje srityje.
— Jei buvo pastebėta, kad Lietuvių charakteryje labiau prasiveržia lyriniai pergyvenimai, tai tas polinkis atsiliepia ir pačios Kūrybos formom. Liaudies Kūryboje, sakysim, maža tų elementų, kurie yra būdingi pasakojimo žanrui: nuotykių, intrygos. Šie elementai nėra išplėtoti nė paskesnėje individualinėje kūryboje. Beletristikoje mažas kiekis rašytojų, mokančių pinti intrigos nuotykius. Gal Pietaris, Jankus, Ramonas. Ir lietuviškoje beletristikoje stipriau išplėtotas aprašymas, ne epinis aprašymas, bet tapybinis — Gamtos, Žmogaus iki detalių aprašymas su lyrine šiluma, su nuoširdumu. Nuo Žemaitės toji tradicija tęsiasi iki Katiliškio.
Aprašymuose pagal tai, kaip spalvos, dėmės, brūkšniai dėstomi, galimi dvejopi kraštutiniai keliai — spalvos ar brūkšniai derinami Darnos ar nedarnos principu. Darnos terminas taikomas ten, kur spalvos, brūkšniai derinami panašumo principu, kur jie vienas kitą papildo, pratęsia niuansais. Nedarnoje spalvos ir linijos derinami kontrasto keliu, vienas kitą pabrėžia ar išskiria dramatiškai rėkiančiu būdu. Per mažai turiu davinių galutiniam sprendimui, kuris kelias artimesnis Lietuviams. Tačiau sugestiją man pakišo audinių stebėjimas, kad Lietuviui artimesnis Darnos kelias. A. Maceina atkreipė dėmesio į Rečiaus tos pačios rūšies stebėjimą. Rečius rašė, kad Lietuviai savo drabužiais labai skiriasi nuo lenkų: "jie vengia akinančių spalvų, įmantraus sukirpimo, mandrų blizgučių, jų pilki drabužiai be puošnių ornamentų liudija jų kuklią prigimtį". Vengimas kontrastuoti, kitaip sakant dramatinti, man krito į akį, lietuvišką rūpintojėlį palyginus su bavarų (Miuncheno tautotyros muziejuje). Pastarasis išreiškiamas žymiai dramatiškesniais neramesniais bruožais. Lietuviškame pjaustinio brūkšniai palieka tik sielvartingos rezignacijos įspūdį.
Aprašymo vaizdus ar poetines priemones kurdama, lietuviška fantazija pasižymi realistiniu vaizdingumu ir paprastumu. Jai svetimi didingi vaizdai, paslaptingumas. Bent tokia realistinė fantazija, linkusi daugiau į miniatiūras, yra tautosakoje. Verta priminti A. Maceinos pastebėjimą, kad Lietuvis labiau vertina idėją negu formą. Dėl to ir Lietuvių literatūroje tipas, kuris aukotų idėją formalizmui, niekad nebuvo stiprus. Lietuvių literatūra ir Kultūra stipresnė savo idėjomis, problemomis negu išviršinėm formom (Living i Freedom 16 p.). Norint šitą bruožą tikrinti kitom Gyvenimo sritim, galima nukreipti akis ir į lietuviškas kapines — kiek jose formalinės netvarkos, palyginti su vokiškom, suomiškom kapinėm, bet kiek jose idiliško jaukumo. O ir literatūriniame gyvenime formaliniai j ieškojimai skaitytojų greičiau buvo primiršti nei idėjos gilumas (plg. Sruogos ir Kiršos poeziją!).
IV. Lietuvių charakterio veiksniai
Lietuvių charakterio vertybių apžvalgą čia tenka sustabdyti šiom išvadom: atsargumo dėlei tenka pastebėti, kad apžvalgos išvados vienos gana aiškios, kitos gali būti tik hipotetinės, reikalingos tolimesnio stebėjimo, kiek jas patvirtina ne tik tautosaka, literatūra, bet ir kitos Gyvenimo sritys.Taip pat atsargumo dėlei nereikia paleisti iš dėmesio ir tai, kad išvados tegali turėti reliatyvios vertes, t. y. jos pastebimos Tautos daugumoje, bet gali būti atskirų asmenų, kuriem artimesni visai priešingi bruožai. Ir Girioje Medžiai ne visi vienodi.
Atsargumo dėlei ir trečią pastabą reikia turėti galvoje. Būtent, reikia tirti ne Tautos charakterį apskritai, bet tam tikro laikotarpio Tautos charakterį.
Tas charakteris, kuris čia buvo mėgintas ryškinti, yra taip pat vieno didelio laikotarpio charakteris. Jis yra kelių veiksnių padaras: socialinių, geografinių, istorinių. Padaras, pirmiausia, valstietinės, žemdirbių socialinės aplinkos, net baudžiavos laikų socialinių sąlygų padaras. Antras charakterio veiksnys — Lietuvos geografinis peizažas, kuriame kaitaliojas kalneliai su kloniais, ežerais, upeliais — įvairu, bet viskas nedidelio mastelio. Trečias faktorius — istorinė praeitis neabejotinai turėjo įtakos Žmonių mentalitetui, ypatingai jau paskiau, kada iš valstiečių pradėjo kilti šviesuomenė ir ta šviesuomenė plėtė pačioje liaudyje istorinės praeities romantinius horizontus. Prie tos istorinės praeities neabejotinai tenka priskirti didelį vaidmenį religiniam lūžiui ir po jo įsigalėjusiai naujai krikščioniškai religijai.
Nepriklausomos Lietuvos Gyvenimas buvo naujas didelis veiksnys charakterio raidai. Nepriklausomoje Lietuvoje prasidėjo sąmoninga kova už Lietuvių charakterio panaujinimą: už didelio masto, užsimojimų pažadinimą (K. Pakšto: pasukime Lietuvos laikrodį šimtą metų pirmyn), už pažangumą, už moralinį taurumą ir principingumą nepriklausomo Gyvenimo gale.
Jei norėtume būti tik mokslininkai stebėtojai, tai beliktų toliau registruoti, kaip lietuviškas charakteris kinta šioje amerikinėje aplinkoje. Jei norėtume būti ir auklėtojai, tai beliktų gaivinti pačius pozityviuosius lietuviškus bruožus ir paremti tuos geruosius bruožus, kurie ateina į jaunimą iš amerikinio Gyvenimo. Ne viskas, ką turime, yra gera. Ne viskas, kas aplinkui yra, yra bloga. Jei lietuvišką nuoširdumą, principingumą, moralinį jautrumą, palinkimą į pusiausvyrą, visuomeninį jautrumą papildytume amerikinėm vertybėm: dideliu užsimojimu, konkrečiu galvojimu, optimizmu, Žmogaus vertės pajautimu — būtų tik naujo Žmogaus laimėjimas. Bet tai jau pedagoginių idealų sritis.
Jei norėtume būti tik kuklūs lietuviškos bendruomenės nariai, kurie po nelengvo dienos Darbo, susitinka vienas su kitu pabendrauti, tai jiems toks pasvarstymas apie Lietuvių charakterio vertybes gali turėti praktinės naudos: būtent, sąmoningas žvelgimas į charakterį padės suprasti kitus Žmones ir save ir gali paskatinti išvengti trinties tarp skirtingų kartų, skirtingų imigracijų, skirtingų pažiūrų.
Parengta pagal J.Brazaičio straipsnį
http://aidai.us/index.php?option=com_content&task=view&id=3138&Itemid=256
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą