Dievirpos (muzikos) reikšmė

M.K.Čiurlionio "Miško muzika"

Pitagoras teigė, kad dievirpa (muzika) yra visko, kas sukurta Žemėje pagrindas, visko kvintesencija, kad ja persmelktos visos buvimo formos. Jis tvirtino, kad įvairūs Dangaus kūnai, sukdamiesi apie savo ašį, skleidžia neįtikėtino stiprumo garsus ir, drauge persipindami visi šie Visatos garsai, pagimdo darnų sąskambį - dievirpą. Pitagoro mokyme ši dievirpa vadinama Musica mundana, kas išvertus į Lietuvių Kalbą reiškia pasaulinė dievirpa. Jamvliko liudijimu, filosofas „smeigė ausis į ore tvyrančias Pasaulio simfonijas" ir klausėsi universaliosios sferų dievirpos, kurią vėliau, dievirpinio instrumento ir balso pagalba mėgino atkurti. Visatos struktūrą Pitagoras tapatino su tobulu dievirpiniu instrumentu, nes viskas, kas vyksta Visatoje - planetų judėjimas, metų laikų pasikeitimas - visa tai, jo manymu, paklūsta tam tikriems darnių atitinkamybių (proporcijų) dėsniams, kurie ir sukuria vieningą, visa apimančią Pasaulio Darną. Yra žinoma, kad Žmogaus kūnas taip pat buvo tapatinamas su dievirpiniu instrumentu; Žmogui tik buvo būtina siekti savo vidinės Darnos, apsijungiant su pasauline Darna. Dievirpa šioje situacijoje tapo tarpininku tarp Žmogaus ir Pasaulio, nes ji, simboline prasme, atkurdavo aukščiausios tvarkos Darną (universaliuosius dėsnius). Ir Žmogus, priimdamas dievirpos garsus, galėjo sąmoningai arba nesąmoningai pasiekti tų dėsnių, kurie sujungia į bendrą visumą visa, kas sukurta šioje Žemėje.

Pats mokymas apie sferų dievirpas, remiantis turimais šaltiniais, iš tiesų jaudino daugelį mąstytojų, bent jau daugelis iš jų, gyvenusių skirtingu laiku, „įžengdavo į polemiką" su Pitagoru. Tokiu būdu, Markas Ciceronas savo filosofiniame veikale „De Republica", užduodamas klausimą: kodėl Žmogaus ausis negirdi „sferų dievirpos" - šito didingo ir nuostabaus skambėjimo, teigia, kad ta „dievirpa" tokia garsi, kad silpna Žmogaus klausa nesugeba jos išgirsti. Siekdamas patvirtinti tokių savo pamąstymų teisingumą, jis pateikė istoriją apie vieną gentį, gyvenusią šalia Nilo krioklio ir negirdėjusią jo triukšmo dėl pernelyg didelio jo garso.

Sferų dievirpos egzistavimo klausimą taip pat analizavo ir arabų mokslininkas Al-Farabi. Jis teigė, kad sferų dievirpos negali būti, nes garsui sklisti reikalingas oras, kurio kosmose nėra. Kitas mokslininkas Džon Kepler, būdamas astronomu ir astrologu imperatoriaus Rudolfo II dvare, taip pat rašė daug apie sferų dievirpą Knygoje „Harmonices Mundi".

Egzistuoja sferų dievirpa ar ne? Tikriausiai, mistikams ir mokslininkams nederėtų pradėti tarpusavio ginčo šia tema. Dabartiniu metu yra žinoma, kad planetų judėjimas pagimdo infragarsus, kurie į Žmogaus girdimų garsų diapazoną nepatenka, nors jie ir turi didelę įtaką Mums ir Mus supančiai Gamtai. Tokiu būdu Dieviškoji dievirpa tampa žemiškąja dievirpa, ir visi makrokosmose vykstantys procesai randa atgarsį Žmogų supančiame mikrokosmose. Gyvenimą gavęs kaip dovaną ir suvokęs save kaip neatskiriamą Pasaulio dalelę, Žmogus patiria džiaugsmą ir Meilę nematomam Kūrėjui, nuo ko jo širdyje gimsta atsakomoji dėkingumo Daina. Galbūt, būtent dėl to Žmogui nuo seno būdinga garbinti savo Kūrėją Žodžiais, Maldomis ir Dainomis. Mums su jumis dabar lengviau suvokti, kodėl garso gimimas balso ir dievirpinio instrumento dėka nuo senų laikų buvo laikomas magišku aktu. Ir kaip Mes jau išsiaiškinome, kodėl apie Dieviškąją garso kilmę liudija ne tik mitiniai siužetai, bet ir sakraliniai tekstai.

Garsas yra ir kaupiasi prie išreikštos tikrovės ištakų. Ir galbūt, visai neatsitiktinai, dievirpa ir dainavimas tapo daugelio religinių apeigų ir magiškų ritualų pagrindu. Būdama seniausia meno forma, būdama dvasiškai-materialia substancija, dievirpa garso pagalba sugeba sujungti Žmogų su Pasauliu, su jo ištakomis, su amžinybe ir Absoliutu.