Vydūno atsakymai. Žmogus- socialinė būtybė. Kaip jam vienu metu būti ir visuomenišku, ir "atskiru", "savišku"?

Trumpai galima rūpimąjį dalyką apšviesti sakant: žemasis Žmogus yra įrankis aplinkybių ir kitų Žmonių, iškilęs Žmogus yra patsai savo Gyvenimo valdovas. Šitą numanyti ir pagaliaus išmanyti yra pirmutinė sąmoningosios Žmogaus pažangos, jo kilimo, jo atsilukštenimo sąlyga. Apie tai reikalinga ypačiai Mūsų amžiu kalbėti.

 Žemo laipsnio Žmogus yra gyvas kaip ir kiti. Bet jis teveikia, tedirba kitų arba ir aplinkybių, vargo, skausmo, bado, šalčio varomas. Vyriausias o žymis yra vangumas, tingumas. Kur tokių žemo laipsnio Žmonių daug yra, čia jie ar svetimos Tautos Žmonių pavergiami, ar savo valdžios kankinami. Tiktai tinginių ir, kas tiek jau, baikųjų Tauta turi žiaurią ir net šiurkščią valdžią. Vangūs, bailūs Žmonės čia yra visiškai mažųjų ir didžiųjų karalių įrankiai.

Vien pasidavę aplinkybei, Žmonės netrukus atrodo tarsi būtų visiškai be branduolio, be Gyvenimo varpsties, be širdies, pagaliau be Dvasios-Sielos. Kuo daugiau Žmogus yra iškilęs, kuo žmoniškesnis jisai, tuo mažiau jis priklausomas savo aplinkumai ir tuo daugiau aplinkuma jam priklausoma. Todėl jokiu būdu nereikėtų pasiduoti minčiai, būk Žmogus esąs aplinkumos padaras. Seniai jau žinoma, kad Žmogus tuo virsta, kuo, tiki