Romėnams apleidus Britaniją, iš kontinento plūstelėjo germanai anglai, saksai ir jutai, kurie nustūmė keltus į salos pakraščius: Kornvalį, Velsą ir Yr Hen Ogledd („Senąją Šiaurę“- VI a. regionas apėmė teritoriją nuo Jorko iki Pijaus Antonino sienos, bet su laiku vis mažėjo). Maždaug tuo pačiu metu dalis airių (kurie romėnams buvo žinomi kaip piratai Scotti), save vadinusių Dál Riata, persikėlė į vakarų Kaledoniją ir po kelių šimtmečių kovos tapo vienvaldžiais Škotijos valdovais. Anot metraštinės tradicijos, pirmasis Škotijos karalius Kenetas Mak Alpinas (Cináed mac Ailpín), kilęs iš Dál Riatos klano „sunaikino“ piktus, tačiau kronikose pilna užuominų, kad istorija nebuvo tokia paprasta.
Su airiais (kurie Kaledonijoje ėmė vadinti save gelais) atėjo ir krikščionybė, kurią tarp piktų paskleidė Šv. Kolumbas, o su krikščionybe ėmė sklisti ir keltiška Kultūra. Šaltinių stygius neleidžia detalizuoti šio proceso, tačiau yra išlikę jo ženklų. Tai visų pirma kelios geliškos poemos, šlovinančios piktų karalių Bride III ir jo Pergales prieš anglosaksišką Nortumbrijos karalystę, bei genealogijos, rodančios, kad piktų karaliais buvo ir gelai, ir anglosaksai. Bene svarbiausias gelų Kultūros sklidimo palikimas yra vadinamasis Duplino kryžius, rastas Earno upės slėnyje, beveik pačiame piktų karalystės, keltiškai vadintos Fortriu, centre. Pats kryžius yra tipiškas keltams, tačiau svarbiausia, kad ant kryžiaus įrašytoje dedikacijoje piktų karaliui, jo vardas užrašytas geliškai.
Duplino kryžius
Sudėjus šiuos kelis šaltinius susidaro vaizdas, kad su gelų keltiška krikščionybe sklido ir gelų Kultūra, bent jau tarp didikų, ir IX a. Fortiu bei Dál Riata buvo daugiau politiniai terminai, o ne dvi Kultūros.
Tačiau ir politinė istorija, nepaisant kronikininkų obsesijos valdovų genealogijai, lieka gan miglota.
Tradicinis Keneto nukariautojo įvaizdis teigia, kad Dál Riata tapo nugalėtoja, tačiau detalesnis žvilgsnis lenkia prie visai kitokios išvados.
Fortriu karalius Angusas Mak Fergusas (Óengus mac Fergusso), gan gausiai paliudytas įvairiuose šaltiniuose, VIII a. viduryje sudavė kelis triuškinančius smūgius Dál Riatai, po kurių ji, regis, nustojo egzistuoti, nes metraščiai jos nebemini nuo 740 iki 768 m. Duan Albanach, eiliuotas Dál Riatos valdovų sąrašas, VIII a. pab.- IX a. pr. skirtose eilutėse vardija piktų karalius.
O tada atėjo 839 metai. Fortriu valdovas Eoganas Mak Angusas (Eóganan mac Óengusa) ir jo brolis Branas susirėmė su į salą įsiveržusiais vikingais. Kariauti jiems sekėsi prasčiau nei Angusui ir abu jie žuvo. Anot gan patikimų Ulsterio analų, šalia jų kovėsi ir to paties galo susilaukė Dál Riatos karalius Aedas (Áed mac Boanta).
Kas vyko po to, visiškai miglota ir kartu labai aišku: šaltiniai išvardija penkis ar šešis nieko nesakančius vardus, priklausančius karaliams, kurie viens kitą keitė kone pamečiui. Ši karuselė sustojo po dešimtmečio, kai į sostą atsisėdo toks Cináed mac Ailpín, vėliau išgarbintas kaip Škotijos karalystės Kūrėjas ir piktų naikintojas.
Tačiau štai įdomus dalykas- ano meto šaltiniai jokių didžių Keneto ar Vaikų Darbų nemini ir toliau tvarkingai mini juos kaip Rex Pictorum, kol po Donaldo II Pamišėlio (Dòmhnall Dásachtach) mirties imtas vartoti geliškas Rì nan Albannaich (škotų karalius).
Vaizdas iš esmės panašus į tai, kas vyko Lietuvoje po Mindaugo mirties: nelikus aiškaus įpėdinio kelis metus tarpusavio pjautynės, po kurių iškyla nauja dinastija, o daugiausiai laimi Valstybė: Fortriu ir Dál Riata buvo pamirštos taip pat, kaip Gedimino laikais buvo pamirštos Deltuva ir Nalšia.
Tačiau Keneto palikuonys sėdėjo soste iki 1286 m., o valdančiai dinastijai reikia būti kilusiai iš didingo valdovo- taip monarchiškiau. Taigi istorija buvo truputį pakeista.
Karaliauti jiems sekėsi visai neblogai ir per kelis šimtmečius naujoji karalystė išsiplėtė į pietus, sunaikindama paskutinius Yr Hen Ogledd likučius bei prisijungdama šiaurines Nortumbrijos provincijas, kuriose nuo VII a. gyveno anglosaksai.
Iki XIII a. šie taip ir liko svetimšaliais gyvenančiais viename geliškos Valstybės užkampyje ir ilgainiui pradėjo vadinti save škotais (kadangi taip angliškai vadinosi jų šalis). Viskas pasikeitė, kai į sostą 1124 m. atsisėdo Dovydas I (Dabíd I). Dovydui susidarė įspūdis- beje, visai teisingas- kad jo karalystė viena prasčiausių Europoje. Taigi, jis prisikvietė anglų ir normandų didikų ir pertvarkė valdymo struktūrą angliškuoju pavyzdžiu, sutvarkė bažnyčią pagal Kliuni reformos nuostatus ir ėmė dalyti miesto teises naujai įsteigtoms gyvenvietėms. Kadangi dauguma miestiečių buvo škotai, trumpiau nei per šimtmetį jie tapo turtingiausiais ir įtakingiausiais šalies gyventojais, o jų Kalba įgavo prestižinės statusą ir ėmė stumti gelų Kalbą. Procesas ypač paspartėjo, kai Keneto palikuonis soste pakeitė iš škotiškų regionų kilusios Brusų ir Stiuartų dinastijos, kol galiausiai XVI a. geliškai kalbėjo tik kalniečiai.
Škotų Kalba yra vienas geriausių pavyzdžių, kad „Kalba tai dialektas, turintis armiją ir laivyną“: šiandien nustumta į anglų Kalbos dialekto padėtį, Stiuartų laikais ji buvo laikoma, kad ir gimininga, tačiau savarankiška Kalba.
Parengta pagal http://pseudohistorikas.popo.lt/2012/10/17/1984/
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą