Aš Jums Gyvenimo vartus atkėliau.
Esu tikrai kiekviename:
Esu Žmogus, Žmona ir mažas kūdikėlis.
Esu Aš Tėvas, laikas, Dzūkija;
Esu Sūnus, Dukra ir Motinėlė;
Esu plasnojanti šviesi Svaja;
Esu Tauta, kur šiandieną atsikėlė.
Esu Taika, kūryba, obuoliai;
Šermukšnių kekės – dvasingumas.
Esu iš naujo gimę Sukiniai;
Ir Dieviškas aukštaitiškas dosnumas.
Esu Sidabro juosta lygumoj;
Esu žemaitiškas budrumas.
Esu Aš Radvilų pily šventoj;
Dabar Esu kūrybinis bendrumas.
TYLA. Sidabrinis žvaigždžių mirgėjimas, švelnumo kupina tyla.
Nuo augalų sklindantys aromatai, pirkia šiaudiniu stogu, rąstai, žievė. Saulė leidžiasi atviroje verandoje...
Esu Moteris. Širdyje ramuma, palaima. Atsiveria gelmės. Žvelgiu į ateitį, išgyvenu ją savyje. Įsisąmoninu, kad tai realu, paprasta. Kad tai duotybė. Įėjau į šią būseną per pilnatvę, suvokimą, kad dalyvauju Gyvenimo kūrime. Kad viskas amžina, kad ateitis - tai Mes patys, Mūsų svajonės, norai, sapnai, džiaugsmai, reakcijos, veikla. Kai suvokiau tai, kilo didžiulis dėkingumas Kūrėjui, didžiulis noras padovanoti ateičiai, Visatai, Žemei, Žmonijai, Lietuvai kažką labai labai gero, tyro, džiugaus ir šviesaus. Padovanoti Savo Sūnui, Jo Tėvui, Sau, Giminei, kaimynams, tiems, kurie ateis. Įkvėpimas netilpo manyje, jis augo, plėtėsi, apimdamas, Namus, sodybą, gyvenvietę, šalį, Žemę... Tada supratau, kad ribų nėra, nes Žemė apvali ir mano dėkingumo, Laimės, Meilės bangos nuskriejo į Visatą, į beribius tolius...
Dabar Regiu. Erdvėje - ekrane formuojasi vaizdai. Aš suvokiu, kad tai ateitis, kad Ji jau yra, kad tai gyva Esybė – Žmonių svajonė. Matau žydinčius vaismedžius, gėles, žalumą. Pavasaris. Matau, kaip geria sulą Vyras, o aš, storulė, vaikštau po Namus – besišypsanti, kartais susimąsčiusi. Matau, kaip ruošiu savo pirmagimiui kraitelį, kaip Vyras iš Medžio skaptuoja kažką panašaus į lopšį ar geldą. Kūdikio atėjimui ruošiamės kartu. Mūsų sodas jaunas. Mūsų namai – mūsų lizdas, sukurtas abiejų pastangomis, Tėvų patarimais, nuoširdžiais Giminių ir Draugų prisidėjimais, realia jų pagalba. Kaip gerai, kad Tėvas mokėjo meistrauti! Jo Sielos šiluma per rankas tekėjo į Mūsų Namus, ir dabar jaučiama durų staktose, langų rėmuose.
Kaip gerai, kad Vyro Motina priėmė mane kaip Dukrą, perduodama šeimininkavimo, maisto gaminimo paslaptis. „Maitink Šeimą paprastai, neįmantriai, sveikai. Neužkrauk pilvo, venk sotumo, nes po to seka tingulys. Valgymas turi džiuginti,“ sakydavo ji. Taip ant Mūsų stalo atsirado naujų valgių: ruginiai papločiai, rupių miltų bandelės, dažomos į pagardintus prieskoniais aliejus ir įvairius pavilgus, pakepinti įvairių grūdų ir prieskonių pabarstai, lęšių ir žirnių košės, įvairių daržovių ir augalų mišiniai - salotos, su aliejaus, rūgpienio - varškės deriniais. Kepta naminė Duona iš sodyboje užaugintų rugių (skaniausia su medumi ir gira). Toliau matau save besisukančią darže, sode, verdančią uogienę.
Paskui begalinis Jo atėjimo džiaugsmas. Taip seniai laukto mūsų pirmagimio! Matau susirūpinusį ir laimingą Vyro veidą. Regiu prakaito lašus ant jo veido, kaklo, krūtinės, rankų. Jis priima save patį. Tėvas. Girdžiu juoką. Tai pribuvėja geria arbatą ir stebi vyksmą nesikišdama, oriai, ramiai, linksmai. Dėkoju Dievui, Gyvenimui, Likimui, Sau... Žinau, kad tai realu.
Sodinu Sūnui Medį. Toliau matau kaip atvyksta Giminės, Draugai, kaimynai į Mūsų sodybą – Gimties Šventė. Mūsų Namai nedideli. Svečiai susirenka šalia namo pievelėje. Mediniai stalai, suolai... dovanos, linkėjimai... Tie Žmonės, Sūnau, lydės tave visą Gyvenimą, o jų Vaikai su tavaisiais kurs ateitį toliau. Dovanos puikios. Drobės, rankšluoščiai, aliejai, Medžio dirbiniai, dievirpos instrumentai, įrankiai... Panašu, kad tu juos užsisakei iš anksto, o jie dosniai atsiliepė į tavo pageidavimą.
Stebiu toliau. Ruduo. Ruošiamės žiemai. Klojame šiaudus ir nupjautą žolę ten, kur pavasarį sodinsime daržoves. Saulės atokaitoje, užuovėjoje. Vyras paprašo arklio ir suaria gabalėlį sklypo. Sės rugius. Kaimynai senbuviai (kaimiečiai), kurie turi daugiau Žemės ir laiko arklius bei karves, su džiaugsmu ateina į pagalbą, nes tai jų uždarbis, o be to labai įdomu stebėti Gyvenimo kitimą. Mums hektaro visiškai pakanka Šeimos poreikiams.
Regiu. Atgimsta amatai. Sodybiečiai, ypač Moterys, renkasi vakaroti. Dainuoja, siuva, siuvinėja. Kartais šoka arba vaizduoja paukščius, gyvūnus, vėją. Tai štai iš kur gimė Cigun, TaiCi ir Joga. Audžia bendruomenės pastatytuose namuose, kur taip pat vyksta Šventės, susirinkimai, aptariami įvairūs Gyvenimo klausimai, priimami kolektyviniai sumanymai, renkasi Vaikai, kurie nori kartu mokytis ir bendrauti. Kasmet renkama taryba, kuri organizuoja bendruomenės Namų Gyvenimą. Ji atsiliepia į gyvenvietės narių poreikius – prašymus, pageidavimus organizuoti įvairias Talkas, svarsto ir įgyvendina naujus sumanymus.
Šventės tokios dažnos, jog atrodo, kad Žmonės nedirba, tik linksminasi. Bet taip tik atrodo. Daugybė Darbų vyksta Talkų metu su Dainomis ir šokiais. Tai - naujos tradicijos. Pasirodo, pagavus ritmą ir atsižvelgiant į dienos energetinius pokyčius bei savijautą labai paprastai ir lengvai nudirbama daug Darbų. Žmonės derinasi prie metų ciklo - pavasario, vasaros, rudens ir žiemos kaitos. Anksti pavasarį matosi bėgiojimas po pašalius, ypač Vaikų, Moterų, merginų susirinkimai grupelėmis. Keitimasis sėklomis, sodinukais, imama realizuoti naujus žiemą gimusius sumanymus. Sodybvietėse atnaujinami, paįvairinimi augalų, skonių, spalvų, deriniai. Renkasi ir Vyrai, vaikinai, prie jų derinasi paaugliai. Aptarinėja Darbus, organizuoja nedidelius turnyrus: trinkos suskaldymo, mazgų rišimo, mėtymo į taikinį... Daugiau sportuoja, lavina lankstumą, taiklumą. Jaunimas vis dairosi, ar mato merginos, kurios subėgo į būrelį ne tik pasidalinti kepinių receptais, bet ir kuria kupletus, šmaikštauja apie vaikinus.
Vasaros vaizdas. Saulė patekėjo nešdama Šviesą ir šilumą. Lengvas rūkas, gaiva, paukštelių čiulbesys. Kaimynai lyg susitarę, vieni su Šeimomis, kiti pavieniai išeina pasitikti naujos dienos pradžią. Jų veidai linksmi, akyse švyti gerumas. Vieni vaikšto po sodą, kiti, ypač Vaikai, lekia prie tvenkinių maudytis. Kai kur įrengti lauko dušai. Sveikinasi su kaimynais, siunčia linkėjimus. Laikysenoje, judesiuose Ramybė, pasitikėjimas, jėga, sąmoningumas.
Žvilgsnis slysta tolyn. Gyvenviečių gausu. Namų, sodybų įvairovė. Namai mediniai, moliniai, šiaudiniai. Akmuo, stiklas. Taip pat ir formų įvairovė: stačiakampiai, kvadratiniai, apvalūs. Daugiausia vieno aukšto, bet yra ir dviejų. Su balkonais. Stogai daugiausia kupoliniai (Vandenio era). Aplink namus Medžiai, sodai, terasos. Aplinka rodo Giminės sukauptą patirtį, išradingumą, kūrybiškumą. Ryškėja kelios tendencijos. Ramių linijų, pastelinių spalvų sodybos susiliejančios su Gamta ir reljefu, darniai susiderinusios su Visata. Atrodo, Tautos Dvasia alsuojančios. Ir linksmos, ryškios, žaismingos, netgi iššaukiančios lyg išdykę Vaikai, lyg margaspalviai paukščiai, pagyvinančios ramų laiko tekėjimą. Yra viena kita kaip iš praeito amžiaus- masyvi, dideliais pastatais, iš plytų, blokelių, su aukštomis tvoromis. Erdvė erdvėje. Beje, tvoros sodybvietėse žalios. Tai tikras rojus paukščiams, įsikūrusiems įvairuose Medžuose ir krūmuose.
Namų vidus taip pat įvairus. Jaučiasi lengvumas. Daug oro, erdvės. Mediniai baldai, mediniai arba moliniai indai, lininiai audiniai. Ant stalo – ąsotis su gira, švieži ir džiovinti vaisiai ir uogos, riešutai, džiovintos Duonos riekelės, medus. Kas nori, prieina ir pasiima.
Namai šildomi nedidelėmis krosnimis. Karštas oras teka moliniais vamzdeliais po grindimis, pasieniuose, netgi sienose. Paprasta ir patogu. Gal tai nauja, o gal tiesiog atverta sena. Tai, kas jau buvo. Virtuvė atskira. Maisto gaminimas atsitraukia į šalį. Valgiai daugiausia natūralūs – tiesiai iš sodo, lysvės, aplinkos. Pusryčiams uogos, košės, vakare - šiupiniai, salotos... Priklausomai nuo šeimininkės išradingumo. Visa Šeima renkasi prie stalo, vakare būtinai. Visi sėdi, kalbasi, valgo ramiai, šypsosi.
Žvilgsnis slysta toliau – ruduo. Šventė. Rudens lygiadienis. Padėka Žemynai už derliaus, išorinės Šviesos ir judėjimo laiką, dvasinės transformacijos, perėjimas nuo išorinio matomo Pasaulio akcentavimo prie vidinės Šviesos, intuicijos pasireiškimo. Žmonės, pasipuošę lininiais rūbais bei susijuosę margomis juostomis, traukia prie piliakalnio, pakeliui išsimaudydami upėje, o paskui eina pro simbolinius vartus „atsikeisti“. Po to žaidimai, susipažinimas iš naujo, Dainos, vaišės. Beje, matau visus labai gražiai besirengiančius. Moterys daugiausia suknelėmis, o ant viršaus kažkas panašaus į tuniką, tik laisvais, prikirptais šonais. Juostos, dirželiai. Rūbai paprasti ir puošnūs, siuvinėti, megzti. Labai patogūs. Viršutinio rūbo dalyje lyg prijuostėje galima susidėti augalus, vaisius, nereikia jokių maišelių. Vyrų rūbai taip pat patogūs, gražūs: kelnės, marškiniai, liemenės. Audiniai iš lino, medvilnės, vilnos.
Dar viena šventė, panašu į mugę. Daug rankų darbo dirbinių. Muzika, šokiai, matyt, Žmonės susirinkę iš kelių gyvenviečių. Didelis laukas. Lapinės, apdėtos nupjauta žole, drobės palapinės. Vežimai su išskleidžiamais šonais, pasidaro gultai – išradinga, smagu. Keli laužai. Gaminamas valgis. Gerokai atokiau, aikštelėje mechaninės transporto priemonės.
Stebiu toliau – dar Šventė. Tuoktuvės. Sodyba išpuošta gėlių girliandomis. Svečiai renkasi šalia kalvelės. Rankose augalai, sėklos, sodinukai. Iš vienos pusės artėja jaunoji lydima Šeimos, iš kitos – jaunasis, lydimas savo Tėvų. Susitinka kalvelės papėdėje. Pirmas kreipiasi į Jaunąją Tėvas, pristatydamas Sūnų. Paskui Sūnus pasakoja savo ateities Svajonę, apie Namus, siekius, Šeimą, planus. Paskui Motina supažindina su Dukra, kuri taip pat pasakoja apie Namus, Šeimą, ką moka, kaip su Vyru kurs Gyvenimą. Jaunieji Giminės ir svečių akivaizdoje pasižada gyventi Darnoje, Taikoje, Meilėje, kūrybingai. Įvyksta stebuklas. Dviejų Giminių energijos susilieja. Žmonės sveikina jaunuosius, vieni kitus, glebesčiuojasi. Paskui sodina medelius, šoka, dainuoja, vaišinasi. Meilės Erdvė gyvuoja.
Visur su suaugusiais matau Vaikus. Daug linksmų, laimingų veidų. Keista, nejau jie nesimoko? Stebiu. Jie gyvena. Jie mokosi iš suaugusiųjų, pamėgdžioja, patys bando konstruoti – dirbti. Vaikai išradingi. Kai nepavyksta, prieina prie vyresniųjų, pagarbiai klausia. Žmogus atideda savo „reikalą“ ir kantriai aiškina. Mano Sūnus šalia Tėvo talkininkauja kaimynams. Presuoja kurą. Įvairios šakelės, šakos (išvalytas Miškas), žolės, šiaudai, durpės, buities atliekos, popieriai. Visa tai presuojama, džiovinama ir deginama. Panašiu prietaisu presuojama tara. Dėžės vaisiams, daržovėms. Labai patogu ir naudinga. Nesimato šiukšlių. Žmonės atsisako produktų plastikinėse pakuotėse. Patogiau popierinėse arba prekiaujama kaip seniau iš statinių, maišų sveriant. Galima atsinešti savo maišelį. Kruopoms, cukrui, duonai drobiniai, medvilniniai... Prekybos paviljonas ir namelis pradžioje gyvenvietės. Čia atneša produkcijos perteklių sodybiečiai, patys įsigyja kitokį, patikusį produktą. Kas lieka, išsiveža miesto atstovai - tiek paskiri Žmonės, tiek prekybos punktų įgaliotiniai.
Dar stebiu Vaikus. Jie renkasi bendruomenės Namuose. Mažesnius moko Tėvai ir vyresnieji tiek Namuose, tiek bendruomenės patalpose. Atvažiuoja Mokytojai. Vyresnieji mokosi savarankiškai. Juos kažkas palaiko. Ant stalų Knygos. Keistai vyksta užsiėmimai. Užduotys keliamos kolektyviai, aiškinamasi kartu. Mąsto, rašo individualiai. Matau jauną, labai šviesų Žmogų – jis veda. Kai jis kalba, visi dėmesingai klauso.
Dar vaizdas. Kitas užsiėmimas. Kažkokios temos aptarimas. Mokytojas pagyvenęs, ramus Žmogus. Išmintingas. Mąslus žvilgsnis. Susikaupę, pakilūs veidai aplinkui. Tai panašu į sprendimo ieškančius Žmones. Jaunimas įvairus. Merginos ir vaikinai. Matau kelis gerokai jaunesnius Vaikus dalyvaujančius procese. Staiga įsinoriu atsidurti jų vietoje. Pasigirsta Žodžių nuotrupos: ...energija... Šviesos greitis... jei į šitą lydinį įmontuosime kristalus, tai Šviesos bangos išspinduliuotos „n“ dažniu harmonizuos erdvę, teiks Sveikatą, apvalys Orą ir Vandenį... Garsas nutrūksta. Kas toliau švies, šildys?..
Įsisamoninu, kad tai, ką regiu, jau egzistuoja. Šuolis Sąmonėje. Žmogus kitoks, technologijos kitos, aplinka keičiasi. Žmogus vėl ryšyje su Gamta, nes be Gamtos nėra Žmogaus. Mūsų kūnas yra iš to paties šaltinio, kaip ir Gamta: tas pats fizinis planas, ta pati materiali energija. Panašūs procesai, kurie vyksta augaluose (Medžiuose, gėlėse ar kituose), vyksta ir mūsų kūne. Iš to – ir visa Žmogaus Sveikata.
Tik laisvas Žmogus kuria. Apima begalinis džiaugsmas. Mes išsprendėme miesto problemą. Kreipiu žvilgsnį, kas gi ten vyksta. Autobusai važiuoja, kažkokie keisti, be dūmų. Suvokiu, kad tai garų cirkuliacija. Smagu. Tik bendras transportas – visuotinis susitarimas. Asmeninis transportas kelionėms už miesto arba ypatingais atvejais. Gerokai sumažėjo statomų daugiaaukščių, restauruojami senieji. Žmonės pamažu traukiasi iš miesto, suvokdami, kad kaimas, Gamta, dvasinis paveldas - tai Tautos stiprybė, gyvastis ir esmingoji būtis. Kaimas neatsiriboja nuo Gamtos - Dievo, bet stengiasi būti gyvybinga dalimi. Esant tokiam ryšiui, žmogiškasis sąmoningumas neatskiriamai srūva kartu su tautiniu sąmoningumu. Įranga Darbo zonose skiriasi nuo dabartinės. Matau meistrą, kurio rankose prietaisas panašus į rankinį grąžtą, bet iš jo angos išeina spindulys. Panašu į lazerį. Juo lengvai pjaustomi blokai, metalai, stiklas. Kitas didesnisis prietaisas. Vėl kristalai. Kokybinis šuolis. Staiga suvokiu, kaip šiuo metu esame beviltiškai atsilikę. Aklavietėje. Kaip gerai, kad ateitis jau egzistuoja, o Žmonės atsitraukia nuo iliuzijos, malonumų, naudos ir pradeda realiai mąstyti, kurti Gyvenimą. Kas gi privertė padaryti šį šuolį?
Vėl žiūriu. Regiu sodybas. Gražu. Stebiu miestą. Pradedu suvokti kas vyko. Vanduo. Vanduo virsta nuodais. Informacija. Suprantu, kodėl sodybose šaltiniai ir tekantis Vanduo. Giluminiai arteziniai gręžiniai. Miestas. Dieve! Ligoninės, kurios negali išgydyti, vaistai neveikia, grįžtamasis ryšys. Informacinis laukas. Sąmonė prisotinta negatyvios informacijos. Dieve, ką Mes padarėme! O juk buvo tiek kalbėta, aiškinta, rodyta. Vanduo reaguoja į mintis, Žodžius, garsus, virpesius. O Mes juk iš Vandens. Chaoso virusas. Atsikartojimas vieno kitame. Dieve! Alternatyva?..
Vėl regiu Žmones džiugiais ir valingais veidais. Judesiai taupūs. Jie dėmesingi. Matau keleto pažįstamų veidus. Jie stabilūs, palaiko Darną ir Ramybę. Matau sueigą miesto Mokykloje. Organizuojama popietė, daug Žmonių. Tema – Giminės Medžio reikšmė. Medis yra gyva antena gyvybinės energijos gamintojas. Ir kiekvienas Žmogus, bendraudamas su Medžiu, o kartu ir Žeme bei Visata turi daug daugiau galimybių laimingai ir sveikai gyventi, suvokti, mylėti, džiaugtis. Žmogus ne tik gauna. Jis duoda. Jis tampa reikalingas. Po pasikalbėjimo vyksta prekyba ekologiškais produktais iš gyvenviečių. Dainos. Susitarta dėl Medžių sodinimo dienos parkuose, laisvuose miesto plotuose. Atsisakoma kvartalų statybos, paliekamos erdvės. Aptariama dėl aikštelės. Susirinkime dalyvauja gyventojai, Mokytojai, mokiniai. Tėvai ir Vaikai. Juntami glaudūs Vaikų ir Tėvų santykiai. Tik kartu galima kurti ateitį.
Dar vienas susirinkimas. Vaikų atostogų aptarimas bei galimybių ieškojimas perkelti mokymosi procesą į Namus, Šeimas arba gyvenvietes, kur daug geresnės sąlygos. Yra Mokytojų, kurie pasiryžę priimti Vaikus Namuose arba mokyti dirbti individualiai bei grupelėmis. Važinėti į gyvenvietes. Matau ir Tėvus, pasiryžusius mokyti savo Vaikus, teikti jiems Žinių, juos auklėti, būti jiems pavyzdžiu. Atgimsta ryšiai. Šeima. Namai. Tauta. Šilumos banga. Žmogiškumas giliau už chaosą. Tauta gyvuos. Tėvynė vėl Vaikuose. Mumyse.
Matau, kaip keičiasi miesto vaizdas. Daugėja žalumos, gėlių. Namų sienos nudažytos švelniomis, linksmomis spalvomis, o piešiniai ant jų - lyg gauta tąsa: Medis, gėlės šalia namo, Medis, gėlės ant sienos. Iki palangių. Drugelio piešinys. Kaip įdomu. Visur švaru. Regiu masines Talkas. Sunku įžiūrėti, kur darbininkai, organizatoriai, kur talkininkai. Mūsų Namai ten, kur gyvename. Matau kaip dirba Vaikai, Vyrai, Moterys. Visi gražiai apsirengę. Džiugūs. Gyvenimas Švente pavirto. Tikiu, ateina išsvajota Vienybė ir Darna.
Stebiu vaizdą. Savivaldybės ar kitos vietinės valdžios posėdis – pasitarimas. Dalyvauja visų visuomenės sluoksnių atstovai. Vyrai, moterys, paaugliai. Gyventojai. Įvairių profesijų Žmonės: gydytojai, teisininkai, dvasininkai, Mokytojai, menininkai, pensininkai... Pasisakymai aiškūs, argumentuoti, veidai rimti, kai kurie linksmi, netgi pašaipūs. Visi vienodai dėmesingi. Girdžiu kalbant apie Sveikatą, švietimą, tradicijas, Kultūrą, dvasingumą. Matau, kaip diskusijoje dalyvauja visi esantys. Aptaria temas, priima sprendimus arba atideda papildymui.
Matau dar vieną sesiją. Svarstomas nemokamas Žemės hektaro išskyrimas kiekvienam norinčiam jame gyventi, įkuriant Šeimos židinį arba Giminės sodybą. Debatai karšti. Aptariamos sąlygos. Atsiveria didžiulė perspektyva šaliai. Tai ne tik Namų, Šeimos, veiklos, ekonominis pragyvenimo šaltinis. Tai Gyvenimo būdas. Kadangi vyksta beglobių Vaikų kėlimasis iš Vaikų Namų į sodybas, Šeimas, naujas gyvenvietes, plečiasi Žmonių poreikiai. Vis daugiau benamių suvokia savo Namų, Šeimos, Žemės svarbą. Žmonės iš įkalinimo įstaigų, iš lūšnynų, iš daugiaaukščių atranda savyje Meilę kūrybai, Gamtai, Namams. Todėl svarstomas 1 ha Žemės suteikimas paveldint ją, be teisės parduoti, įkeisti ar kitaip komerciškai panaudoti. Šį procesą palengvina gyvenvietės. Kiekviena iš jų turi Žinyčią - Mokyklą arba bendruomenės Namus, kur galima išmokti amatų, laikinai pagyventi bei gauti gyventojų, kaimynų sutikimą prisijungti prie jų bendruomenės, susirasti Draugų, kol įsikuriama nuosavame sklype. Galima susiręsti būstą iš pašalpos arba užsidirbti padedant kitiems, kviesti į Talką sodybiečius. Norinčių gyventi laimingai ir savarankiškai - daug. Kiekvienam Žmogui reikalinga Meilės erdvė, kurią jis sukuria pats, padedamas bendraminčių, o tada jau ši erdvė palaiko jį patį.
Svarstymas, juokas. Nejaugi reikia būti benamiu ar nubaustu, kad gautum Žemės? Juk Tėvynė priklauso visiems. Ji, mumyse. Mes iš jos, ji iš Mūsų. Tėvynė be Žemės, be vietos, kaip Žmogus be kojų. Juk neplanuojame namų Oro balione.
Valio! Priimtas visuotinis Žemės įstatymas. Kiekvienam Žmogui priklauso hektaras Žemės. Kai tik jis tampa savarankišku, kuria Šeimą, o jei ne, pasilieka Tėvų Žemėje ir tęsia Giminės tradicijas. Taip pat Šeima laikoma Motina su Vaiku(-ais), Tėvas su Vaiku(-ais), savaisiais arba įvaikintais. Taip teka laikas, sukurdamas naujus džiaugsmus ir istorijas.
Širdyje gera ir ramu. Stebiu toliau. Regiu daug visokių pokyčių. Suartėja miestas su kaimu. Kinta Gyvenimo būdas, bendravimo Kultūra. Kaip paprasta. Miestų bei miestelių savivaldybės organizuoja Šventes kaimo vietovėse, sodybose. Kviečiasi menininkus, dainininkus ir kitus liaudies tradicijų puoselėtojus. Vis daugiau miesto Vaikų atostogauja kaimo sodybose. Jie padeda dirbti ir maitinasi „gyvu maistu“. O jų Tėvai išeiginėmis dienomis atvyksta į svečius. Dainos, laužai, šokiai, pirtys. Džiaugsmas liejas iš visų. Tie, kurie nedrįsta keltis į sodybas, bendradarbiauja su kaime gyvenančiais Žmonėmis. Nuomoja iš jų nedidelius 5-10 arų Žemės plotelius, kurioje patys auginasi daržoves. Perka iš kaimiečių pieną, kiaušinius, vaisius. Pakyla kaimo dorovė ir prestižas. Tik į tvarkingus Namus ateina miesto gyventojai. Natūralus pasirinkimas. Vėl atgyja vakaronės, gegužinės, Talkos, sportinės varžybos - žaidimai. Svarbiausia nuoširdumas ir bendravimas, kurio pasiilgę Žmonės. Žvilgsnis krypsta į laisvalaikio praleidimą. Individualumas, kūryba. Tikri dievirpos, amatų, darnaus Gamtos komponavimo meistrai. Energijų valdymas. Kūno Grožis ir Žmogaus galimybės! Sportas. Oho! Skraidyklės, balionai, parasparniai, parašiutai, bokšteliai, nesvarumas... Žodžiu – Oras. Halogramų kūrimas. Erdvinio vaizdo formavimas. Galima įeiti į paveikslą, dalyvauti pasakojime, stebėti, kas vyksta, išjausti. Labai mėgiami pasakotojai. Lauko teatras, kur galima pasipuošti kaip nori, pavaizduoti ką nori, grupėje arba individualiai. Daug humoro. Labai populiarios mažos svetainės, arbatinės, ypač mieste, kur renkamasi bendrauti viena ar kita tema. Lavinama iškalba, kūrybiškumas. Pristatomi kūrybiniai projektai ir Darbai. Naujų, įdomių uždavinių sprendimai. Arba tiesiog TYLIMA. Švelnių spalvų, kvapų, Grožio aplinkoje, geriant žolgirą. Išryškėja asmenybės. Žmonės išgirsta savo vidaus balsą.
Iš knygynų dingo masė beverčių kūrinių, o iš prekybos vietų nereikalingų daiktų. Informacija visiems prieinama iš vidaus. Svarbi tik ta, kuri žadina jausmus. Veda į pakilimą, atveria gilesnius pojūčius, išgyvenimus ar žmogaus galimybes.
Versle keičiasi veiklos pobūdis. Prekybos centrai užleidžia vietą Šeimos ir Giminės veiklai. Svetainės, parduotuvės - arbatinės, čia pat poezija, pokalbiai. Pagaliau pasibaigė beprotiškas skubėjimas. Atrodo, kad visi esame Namie. Meno užeiga. Viduje jauku. Meno kūriniai turi paskirtį. Paveikslai, rankdarbiai, papuošalai, raižiniai, indai, užtiesalai, siuvinėtos užuolaidos. Čia pat stalelis, krėslas, fotografijos, besišypsanti šeimininkė. Žolgira ar pyragėlis.
Grožio salonas. Tikrai gražu. Kaip Šventykloje. Vargonų dievirpa, smilkalai, poezija. Ekologiški produktai, žolgiros, prieskoniai. Pokalbis, masažas, kirpimas ar manikiūras, jeigu reikia - psichologo pagalba. Čia pat galima nusifotografuoti arba įsiamžinti pas portretistą.
Pirčių kompleksas primena senovės Atėnus. Karštos ir šaltos Vandens kaskados, garai, masažas, aromaterapija. Čia pat žalia veja, žydinčios gėlės, galima papietauti.
Rūbų parduotuvė, panaši situacija. Visur daugiaplaniškumas. Jokio skirstymo. Tai, kas gera, patogu, smagu, malonu. Labai daug ekskursijų, kelionių, svečiavimosi, nes atvyksta Žmonės iš kitų šalių. Lietuva vėl gyvuoja!
Tiek visko nauja ir įdomaus, kad pamiršau savo mylimą Sūnų. O jis jau vaikinas. Jam jau 21-eri metai. Jis nuostabiausiai groja. Vaikšto į renginius, susirinkimus. Labai linksmas ir draugiškas. Savarankiškas. Mėgsta pasipuikuoti, „kibina“ merginas. Kuria linksmas daineles, kartais pašaipias. Nesijaudinu dėl jo, nes Moterys ir merginos tapo pasitikinčios, pagarbios, taip pat tyros, doros, skaisčios. Tikros Moterys, Mūsų Tėvynės Dukterys. Kuri sutiks su juo eiti, bus laiminga, nes Sūnus tampa panašus į Tėvą. Toks pat paslaugus, nuoširdus, išradingas, švelnus bei atsakingas. Tokie dabar dauguma Vyrų ir augantis jaunimas. Ryžtingas, drąsus, savarankiškas.
Matau save, apkabinusią mergaitę – Dukterį, kuri atėjo į šią nuostabią Žemę, kai Sūnui sukako dvylika.
Ačiū Tau, Kūrėjau, Meile, Sūnau. Ačiū, Tėvyne – Pramote, Saule. Ačiū Žmonėms ir Žemei. Ačiū Išmintingiesiems ir Laisviesiems, susijungusiems Erdvėje ir Laike, Kūryboje ir Taikoje. Ačiū Sau už galimybę išgyventi šias ateities akimirkas jau dabar, išvysti dalelę Grožio ir Šviesos, ką siunčiu kiekvienam Žemės Žmogui.
Rytuose jau aušta. Tirpsta ateities vaizdai ore. Pasitinku naują dieną Laiminga Žmona, Dukra, Motina, Moteris, Žmogus. Lietuva. Mes visi ją pasitinkame. Tikiu. Myliu. Esu.
Aldona
Parengta pagal Vilniaus klubo "Gyvieji Namai" viziją http://anastasija.lt/?m=63
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą