Patinka ar nepatinka, bet taip yra: kadangi Tauta visų pirma yra dvasinė bendruomenė, jai priklausoma ne paprastu kilmės faktu, o vidiniu į ją įaugimu. Ir būtent, įaugama į Tautą ne kitaip, kaip įaugant į jos Kultūrą. Kultūra yra Tautos Siela. Gimsta Žmogus Tėvų Tautoje, bet į kurią Tautą jis įsijungs, priklauso nuo to, kurios Tautos Kultūrą jis įsisavina. Gali būti nesigėdima savo kilmės, leidžiama savimi didžiuotis tiems, kurie nori, net simpatizuojama Tėvų Tautai, bet, kartą įaugus į svetimą Tautą, nebebus dėl Tėvų Tautos kenčiama ir kovojama, nes ji bebus tik Tėvų Tauta, nebe sava Tauta. Iš antros pusės, įaugant į Tėvų Tautos Kultūrą, įaugama tuo pačiu ir į Tėvų Tautą taip, kad ji iš tiesų pasidaro asmeninės būties branduoliu, nepakeičiamai brangiu ir todėl neiškeičiamu į nieką Pasaulyje.
Čia yra ta baugioji Tiesa, kurią baiminamės pripažinti: Lietuviu būti yra daugiau, negu būti gimusiam iš Lietuvių Tėvų. Šios Tiesos akivaizdoje nutautinimo grėsmė atsiskleidžia visu dramatizmu. Vyresnieji galime drąsiai ragintis: Lietuviais gimę, Lietuviais būkime! Galime save be baimės raginti, nes iš tiesų Mums nėra pavojaus kitais pasidaryti, negu jau esame. Galime lietuvybę išduoti, neatlikdami jos uždedamų Pareigų, bet negalime jos atsikratyti lygiai taip, kaip negalime nuo savęs pačių pabėgti. Visiškai kitaip yra Mūsų Vaikų atveju. Griežtai imant, tautybė nėra paveldima, kaip nėra paveldima ir Kultūra. Naivus to prileidimas, dengiamas tariamu "savaime suprantamu", yra kaltas, kad tautinio auklėjimo uždaviniai per siaurai ar dargi klaidingai suprantami.
Parengta pagal http://www.aidai.us/index.php?option=com_content&view=article&id=6159:fi&catid=372:7-rugsjis&Itemid=423
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą