Žmogaus pašaukimas

Dažnai yra sakoma, kad Žmogus patenkąs į šį Gyvenimą, jeib Žmogumi taptų. Kaip tai pavyksta ir ką tai reiškia, retai teapmąstoma. O tik labai svarbu apie tai aiškumą įsigyti. Tik tada Žmogus galės tam dėti ir tinkamas pastangas. Todėl patiekiamos apie tai tūlos mintys. Yra daug Žmonių, kurie kalba apie Žmogų, kaip apie vienumą. Tam tikru atžvilgiu tai ir yra pargįsta. Bet žiūrint į pasirodančią žmogystą, reikia sakyti, kad Žmogus yra dauguma. Žinomas yra greičiausiai Žmogaus kūnas kaip koks gyvis su savo gyvumu ir Gyvenimu. Geriau negalvodami tūli Žmonės tiki, tai esąs Žmogus. O kiekvienas gali aiškiai numanyti, kad kūnas su visu savo gyvenimu yra tarsi už kokios uždangos. Jo buvimą Žmogus aiškiai tenumano, kad jis sužeidžiamas, kaip nors erzinamas ar smaginamas ir kada jo Gyvenimas trukdomas, jis kaip sakoma, serga.

Pasireiškia aiškiau dar ir kūno gyvumo  veržtys, ypačiai, kad randasi diegai naujam kūnui ir dar kita-kas. Kiekvienas Žmogus pats geriau numano savo nuotaikos gyvumą ir gyvenimą. Tarsi čia užteka jam apie jį Šviesa. Čia jis patiria visokius jausmus, palinkimus, užgaidas, aistras ir panašius akstinus, kaip pvz. smagumą,ir nesmagumą, liūdnumą ir džiaugsmą ir t.t. Dar aiškiau lyg pačioj savo Gyvenimo Šviesoje, Žmogus nusimano savo protavimo srityje. Sužiba jam čia visokios mintys, mezgasi, išduoda nuovokas, veržiasi į apsireiškimą ir pradingsta. Bet po kurio laiko vėl grįžta, kad ir kitokiomis apstabomis ir kitokia Šviesa.
Sukyla toj srityje ir visokie atsiminimai ir vėl pranyksta. Visa tai Žmogus aiškiai patiria. O tūlas ir numano, kad visi tie turiniai šviesėja ir įsigali, bet taip ir nuotraikos būsenos, jeigu Žmogus su Sąmone juose parimsta. Jo Sąmonė juos gyvina, stiprina, šviesina. Bet tada reikėtų ir numanyti, kas ta Sąmonė yra, būtent, kad ji Žmogaus esmė lieka vis ta pati būvanti, bet gali įgyti daugiau pirmavimo visoje žmogystos daugumoje. Kada tai įvyksta, Žmogus apsireiškia vis aiškiau kaip Žmogus, tikrai žmogiškai. Tam svarbu, kad neatsiduotų kūno gyvumui, bet ir nenuotaikos bei protavimo judesiui. Žmogus turi išmokti vis pilniau susikaupti savo esmėje. Tada jis įsigali savo žmogystoje. Visos jos sritys patenka po jo valdžia. Jis atsistoja vis žymiau joje kaip jos viešpats. Ir nebegalima tada kalbėti apie kūną kaip apie Žmogų. Žmogus ir nebelaiko savo nuotaikos ir savo protavimo esmišku savo gyvumu. Jo Sąmonės Šviesa – tai jis. Tai jam aišku. Kūnas ir nuotaika bei protavimas tėra jo apsireiškimui ir jo patirties priemonės. Taip jis juos ir vartoja. Bet kol tai pasiekta, Žmonės visaip gyvena. Tūli pasidaro visai savo kūno, savo nuotaikos ir protavimo vergais. Yra tokių, kurie savo gyvumą jaučia vien kūne. Ir jie jį visaip mano šelpią, sotiną, kiek įmanydami ir lepina. Suteikia jam visokių nuodų, alkoholio, nikotino ir kito dar. Kūno gyvumas taip erzinamas sujunda, o jie laiko tai savo esmės gyvumo sukilimu. Nežino, kad jie patys sargina, marina savo kūną, kad jie pavergti tai daro. Tiesa, kūnas turi būti aprūpinamas išmintingai, neturi būt kankinamas, skudinamas. Jis yra Kūrėjo dovis Žmogui, jeib jis jam būtų priemonė esmėje tvirtėti. Jo sveikas derėjimas turi būt šelpiamas. Taip Žmogus sprendžia savo uždavinį kūno atžvilgiu. Neturėtų Žmogus prieš jį nusikalsti, bet miniau jam nevergauti.

Kitaip apsireiškia tie, kurie visiškai atsiduoda savo nuotaikos būsenoms ir su jomis sieja net protavimą. Jie pasirodo tiesiog neigimo veiksniais Gyvenime. Vis jie linksta ką nors naikinti, gyvius net žudyti. Nesusilaiko tame kartais ir ties Žmogumi. Jie žvalgos Gyvenime pamatyti tiktai, kas bloga ir pikta, ir tai skelbia. Nenumano, kad tuo visa tik daugiau įgalina, kas negera. Kaip labai tokie Žmonės pasiduoda tamsai matyt net iš to, kada jie pasirašo neišskaitomai vardą, pavardę lyg norėdami gaubties tamsumu ir paslėpti kokį nors savo blogumą. Nenuvokia, kad Žmogus pašauktas, kiek įstengdamas, visa stebėti, kas gera, dora, tauru. Tuo jis tai stiprintų jį nuolat ryškindamas. Žmogus turi numanyti, kam jis pašauktas. Turi būt viešpačiu savo žmogystoj ir Žmonių Gyvenime, savo spinduliuojančiu pavyzdžiu žadinti esmišką žmoniškumą. Vien tik taip apsireikšti, o visa kita pakęsdamas. Yra tai nelengva. Bet visi sunkumai, visi gundymai, kurie jį užninka iš nuotaikos bei minčių Gyvenimo yra jam akstinas savo esmėje stiprėti. Ir tai pavyksta, jeigu jis įstengia savo esmėje susikaupti. Bet pats galėjimas visam tam tenka iš Didžiojo Slėpinio, iš kilmės to, iš kurio visa, kas yra, apreiškiama. Žmogus tik turi į jį kreiptis, jam pasiaukoti, norėt būt jo apsireiškimų tinkama priemone. Lengviausiai tai pasiseka, kad Žmogus gyvena Meilėje visam, kas gyva. Tada jis pasilieka Dievuje, kurs yra Meilė, kaip sako šventas Žodis. Kuris tam nepasistengia, tarsi iškrinta iš Dievo, apreikšdamas kitiems neapykantos, juos peikdamas, šmeiždamas. Ir tuo save tiesiog prakeikia. Žmogaus pašaukimas yra būti Žmogumi, kuriuo Dievo Meilė ir Malonė apsireiškia visiems Žmonėms ir visam, kas gyva. 

Tokios šičia mintys, rodos, skautams priimtinos. Jų nusistatymas pasišvesti Dievui, Tėvynei ir Artimui, kaip tik patvirtins tai. Jiems todėl ir linkėtina palaikyti viršų ant visos savo žmogystos, ant visų gundymų, prie kokių žadama pomėgių. Palaiminimas tetenka jiems iš Dievo ir visa Galia tapti Žmonėmis.

Ištrauka iš Vydūno laiškų skautams