Vydūnas apie Šeimą ir Tautą

Iš pat pradžios, kuomet tik Žmogus atranda Žmoną, iš kurios jam pareina gaivinimas, gyvumo sukėlimo akstinai, jis pats jam nežinioms vedamas teikti, duoti, pasidalinti. Vos iškilęs iš pradinės Žmogaus būties, jis santykyj su Žmona tampa teikiančiu. Jo vidus ne tiktai ima, traukia savęspi, bet ir duodasi. Pats prityrimas tarsi sukelia davimą, dosnumą. Juo daugiau Žmogus duoda iš savo turto, juo daugiau jis gauna ir gali imtis.

Gana dažnai, ypačiai gyvenant Šeimoje, atsiranda proga, kad Žmogus negali kitaip kaip gelbėti, paguosti, rūpintis, su kitais pasilinksminti. Visa tai yra davimas. Ir Žmogus pamiršta save gana dažnai visiškai. Neima jis tiek, kiek jis duoda. Jame vien tarias: tu turi. O jis supranta, jog taip yra ir geriausia. Vargsta ir kenčia - kitų dėlei. Ir žinodamas jiems geriau, jis džiaugiasi. Pamiršta visai svetnaudybę.

Jau beveik gyvena anapus jos. Berods tai bus pirmiau tik akies mirksniai. Bet tiejie gal ilgiau nusitęsti. Ištęsia juos Šeimos ryšiai. O dar daugiau ilgina juos Giminės ir Tautos reikmenės.

Šeimoj gyvendamas, ne per žiaurios prigimties Žmogus nors šiek tiek tampa žmoniškas. O tad veikiai ir išmoksta pajausti Šeimos kraujo Vienybę ir suprasti ypatingąjį jos manymą, tarsi ypatingąją jos Kalbą. Ir tuo ir jau kelias klotas visos Giminės bei Tautos kraujo Vienybei numanyti. Kur ir kas nusiduos Giminėj arba net Tautoj, jis tai pajaus, kaip kad jam pačiam tai būtų atsitikę. Jis drauge pasidžiaugs, kur bus džiaugsmo, ir tuo tąjį padidins; jis tuos paguos, kurie bus nusiminę. Kur galima ką suteikti, jis suteiks. Ir taip jis kas kartą taps galingesnis gelbėti, padėti, nudalyti.

Jame tarsi Gyvybė didėja, pasidarant jam reikalinga didesniam skrituliui, platesniam Žmonių skaičiui ką duoti, ką dovanoti. O ta Gyvybė juo daugiau auga, juo daugiau jis duoda iš visos širdies, juo daugiau jis suteikia, visai save pamiršdamas.

Nereikia tam nė tyčia pasišvęsti. Tik sekti sveikus linkimus. Tuomet Šeima kiekviename jos naryj sužadina šeimišką pajautimą, sukelia visokias gilybes ir galybes. O Tauta beveik išreikalauja iš kiekvieno Žmogaus visokių gilesnės Gyvybės reiškinių. Ir kuomet jis tik nors kiek tiems reikalavimams pritaria, tuomet Tauta iš lengvo visas jo jėgas ima savo tarnybai, Žmogui teikdama visokio aukštesnio džiaugsmo ir naikindama jame svetnaudybę.

Lygiai tai ir yra labai svarbu. Gyvendams kitų gerui, Žmogus vis greičiau ir dažniau pamiršta save. Ir kiek tai jam galima, tiek tikroji jo Gyvybė auga. Ir tiek jis palaimingesnis, džiaugsmingesnis. Tarsi koks pašventinimas ir palaiminimas jį šviesina. Ir svetnaudybė nyksta kaip ledas Saulėje.

Ištrauka iš Vydūno Knygos "Mūsų uždavinys"