Michailas Ščetininas apie Vaikų auklėjimą

..Mes apskritai stengiamės amžiaus sąvoka nesinaudoti. Tai labai svarbu. Atkreipkite dėmesį, - čia Mokytojai ir mokiniai tartum lygūs. Teisybė, šita grupė - ypatinga. Čia yra tie, kurie negalėjo dalyvauti namo statyboje. Jiems yra iškelta užduotis: išmokti dešimtmetės Mokyklos matematikos kursą, kad paskui galėtų perduoti savo Žinias šiuo metu dirbantiems statyboje. Ir iš tiesų taip bus. Todėl, kad jų protuose kuriasi tarpusavy suderintų elementų integracijos sistema. Žmonijos atminty tebėra išlikęs Visatos sąrangos žinojimas ir gyvavimo būdai kosmoso erdvėje. Todėl yra labai svarbu neįsileisti minties, kad Vaikai ko nors nežino. Jei kuris aiškintojas įsileis tokią mintį, jo mokiniai nieko ir nežinos.

Svarbiausia aiškintojui - susisieti su mokiniu užduočių sprendimo ryšiais, tada mokymasis eis savaime, reikės tik nesukoncentruoti dėmesio į mokymą, į įsiminimą, nė minties tokios neįsileisti, kad kažkas kažką moko. Atlikdami bendrą Darbą, jie nustoja jautę, kuris iš jų mokinys, o kuris - Mokytojas. Sprendžiant uždavinius įgyjamos būtinos Žinios, teisingiau sakant, ne įgyjamos, o tik prisimenamos. Tai refleksinis lankas, - prisimenate Pavlovo bandymus, - reakcijos stimulas. Jeigu tai būtina - aš sprendžiu. Labai svarbu, kad tai, ką jie daro, turėtų tiesioginį ryšį su juos supančiais Žmonėmis.

Ir dabar jie mokosi ne sau, o tai ypač svarbu. Jiems dabar rūpi, kad ką išmoko, galėtų perduoti kitiems. Įvertinimo jie nesivaiko. Jie supranta, kad po kelių dienų visa, ką įsisavino, turės kitiems išaiškinti. Jiems pavesta mokymo proceso pradžia. Kiekvienam paskirta grupė. Kiekvienas stebi, kaip dirba statyboje tie, kuriems jis turės perteikti savo žinojimą, jam rūpi, kad jo grupė neatsiliktų nuo kitų. Itin svarbus motyvas - tarnavimas kitam. Ir vienintelis dalykas, ko jie mokosi, yra suprasti kito Žmogaus Sielą, troškimus, mintis. Ne matematika čia svarbu, o Žmogus, siekiantis matematikos. Ne matematika dėl matematikos, o matematika dėl žengimo į Tiesą. Ir juo motyvas reikšmingesnis - „vardan ko“ tai daroma - juo sėkmingesnis žengimas į žinojimo sritį. Svarbu, kad viešpatautų nuoširdumo atmosfera, nepriimtinos jokios užgaulės nei susierzinimas. Žodžių „ne taip“ čia niekas nevartoja. Senojoje rusų Kalboje nesakoma „ne taip“, joje nėra nė blogų Žodžių. Visų Tautų Žmonės senovėje jokio reiškinio blogu žodžiu neįvardindavo. Blogis neegzistuoja - nereikia jo akcentuoti. To, kas negera, nėra. Jeigu atsidūrei sunkioj padėty, tai Žodžiai parenkami tokie: pasuk į dešinę, į kairę, pakilk aukštyn,-nelyginant nurodymas, kur eiti, o ne akcentavimas - ne taip padarei, ne ten atsidūrei. <...> Taigi žodžio darbininkai turi turėti ir švarų žodyną, ir be atsitiktinių žodžių, atitraukiančių Mintį. Didelės reikšmės turi jausmo sušildyti Žodžiai.

Tiesa, paveldas - dvasiniai dalykai. Būtina Vaiką įtraukti į natūralų kosminį procesą - amžiną atsikūrimą. Jei taip padarysi, - būsi padovanojęs Vaikui amžinybę, Gyvenimo džiaugsmą, tikrą būtį, o ne tariamai reikšmingus dalykus: va, girdi, Sūnau, esu nupirkęs tau marškinius, kelnes, batus... dabar galiu ir numirti. Ar pamąstei, ką gi tu davei savo Sūnui? Juk tavo dovanos tik vienam sezonui! Kas kita, jei davei Sūnui savo dorą vardą, Garbę, Darbą, Draugus, klestinčią savo Tautą. Jeigu tu jam davei būties, Tiesos ir Gyvenimo Išminties supratimą, va tada tu gali pasakyti: „Sūnau, aš daviau tau visa, kas svarbiausia, tu būsi laimingas. Tu pats nusipirksi marškinius ir statysi namus, dabar tu žinai, kaip tai yra daroma“.

Ištrauka iš V.Megre Knygos "Meilės erdvė"