Naujas modulinis Žmogaus tipas - Darnos Žmonės

Artimiausius šimtmečius būtent šiam tipui priklauso Žmonijos ateitis.

Pasitelkus ezoterinę Darnos Žmonių visuomenės apibūdinimo potekstę, jai artimiausia būtų Dž. R.R. Tolkino kūriniuose aprašytoji elfų padermė. Jie - geresnės, žmoniškesnės, tauresnės žmonijos rasė, išreikškianti geresnės Žmonijos, tokia, kokia ji galėtų ir derėtų būti, lūkestį. Tai naujas modulinis Žmogaus tipas Pasaulyje, kurio misija - Darnos palaikymas ir užtikrinimas. Išskirtiniai: dorovingumas, proto aštrumas, Dvasios stiprybė, kūno ir sielos blaivumas, taurumas - pagrindinės savybės, leidžiančios atskirti Darnos Žmogų. Darnos Žmones per šią prizmę galima apibūdinti taip:

• Jų vertybės: Dora, Darna, kilnumas, ištikimybė, taurumas, grožis, drąsa, stiprybė.
• Jie kitiems atrodo paslaptingi, didingi, gražūs, dori.
• Jie turi tam tikrų gebėjimų ir galių, kuriuos norėtų turėti dauguma Žmonijos, ir per juos atsiskleidžia tokio turėjimo Grožis, pavojai ir sielvartas.
• Jiems daug dirbti, kad pragyventų, nereikia, todėl nemažai laiko jie gali skirti menui ar mokslui.
• Gyventi toje pačioje vietovėje kelis tūkstantmečius galima tik tuo atveju, jei vietovė bus neniokojama, gerbiama. Jie taip ir elgiasi, nors, esant reikalui, kerta Medžius ir medžioja. Nemaža jų vegetarai.
• Jie turi ydų bei silpnybių, tačiau visgi yra Doros būtybės.
• Pas Juos nėra jokių kulto apraiškų – tik vakarinės giesmės, dvelkiančios sakralumu, bet panašesnės į poeziją, o ne į maldavimą.
• Jie mėgsta puotas, tačiau sugeba gerai kovoti.
• Jie gražiausi iš žemiškųjų būtybių, aukšto ūgio, stiprūs, grakštūs.
• Jų balsai melodingesni nei kitų.
• Jų Dvasia daug geriau valdo kūną nei kitų Žmonių.
• Jie gali daug ištvermingiau siekti tikslo, ilgai kentėti stiprų fizinį skausmą, pagyti po sužeidimų, nuo kurių žūtų kiti žmonės, neserga. Jie atstovauja meniniam, estetiniam ir grynajam moksliniam žmoniškosios prigimties aspektams, pakylėtiems į aukštesnį lygmenį, nei iš tikrųjų matoma Žmonėse;
• Jie gerai sutaria su gyvūnais, naudodamiesi Žiniomis ir Kalba.
• Jų gyvenvietės – maži miesteliai ir sodybų dariniai. Šie miestai estetiniu ir švaros požiūriais nepalyginamai tobulesni už dabartinius ar viduramžių Žmonių miestus. Jie net pertvarkydami savo aplinką išlaiko darnius santykius su ja.
• Jų Vyrai ir Moterys suvokiami kaip lygūs ir lygiateisiai.
• Jie dažnai gamina muzikos instrumentus ir kuria muziką, paprastai jie – poetai, kalbų tyrėjai ir žodžių išradinėtojai, miškininkai.
• Jie neretai paklūsta ne besąlygiškiems įstatymams, o sveikam protui.
• Jų bendruomenėse įsišakniję seni papročiai bei apeigų tradicijos.
• Jie atstovauja romantiką, mistiką, gamtosaugą ir grynąjį bei taikomąjį meną.
• Jų pasaulėjauta gali pasireikšti polinkiu nagrinėti globalines teorijas, netgi mistines, kurti, bei pasaulėžiūros sistema, neapsiribojančia vienu mokymu, tarkim, krikščionybe.
• Žmonės sulaikę kvapą žvelgia į švytinčius Juos, o Jie tokie turbūt jau tūkstančius metų.
• Jiems būdingas kūrybiškumas ir siekis tirti pasaulį. Jie mažiau nei kiti žmonės domisi savimi ir labiau įsigilina į nagrinėjamus reiškinius.
• Jiems būdinga ir intuicija, ir skeptiškumas, ir gebėjimas analizuoti, ir matyti visumą.
• Jie – ne tik meninio, bet ir grynojo mokslinio požiūrio atstovai. Todėl jiems būdinga abiejų smegenų pusrutulių veiklos harmonija, ir modelio, ir eksperimento svarbos suvokimas.
• Jie nebūtinai visą laik kuria ar veikia ką nors kita. Jie gali žengti žydinčion pievon ir kone pamiršti savo žygio tikslą, gali valandas sustingę žvelgti į mylimosios akis.
• Jie gali dainuoti taip, kad kiti išvys savo akimis tai, apie ką dainuojama.
• Pomirtinis Gyvenimas Jiems nėra sfera, apie kurią niekas nieko nežino, o tik kažkuo tiki. Jie žino, kad mirusieji sugrįžta, jų išmintingieji gali paaiškinti Jiems, kas vyksta, kai pastarieji netenka kūnų.
• Esminiai žmonių religiniai ir filosofiniai klausimai Jiems nėra nei religiniai, nei filosofiniai, jie savaime suprantami.
• Visata Jiems tokia suprantama, jog nėra reikalo filosofuoti.