Gustavas Lebonas (Gustave Le Bon) apie idealo svarbą Tautai

Minia nustos būti barbariška tik tada, kai po ilgų pastangų ir nuolatinių karų bei perversmų įgis idealą. Nesvarbu kokį; ar tai būtų Romos kultas, Atėnų Galia, ar Alacho Pergalė, jo užteks visiems rasės individams, siekiantiems jausmų ir minčių Vienybės.

Tada jau gali gimti nauja civilizacija su savo santvarka, Tikėjimu ir menais. Rasė sekdama savo idealą pamažu įgis visas savybes, kurios jai suteikia Šviesos, Galios ir didybės.

Be abejonės, tam tikromis akimirkomis ji vis dar bus minia, bet po kintančiais minios požymiais slūgsos tvirtas pagrindas, rasės Siela, kuri Tautai suteikia pastovumo ir pergali atsitiktinumą.

Tačiau laikas, atlikęs Kūrybos misiją, pradeda griaunamąjį Darbą, kurio neišvengia nei Dievai, nei Žmonės. Tam tikrą Galios ir tobulėjimo pakopą pasiekusi civilizacija nustoja augti ir nuo šio akimirksnio ji pasmerkta greitai silpti. Sparčiai artėja civilizacijos senatvė.

Šiuo neišvengiamu tarpsniu idealas, palaikantis rasės Sielą, visada nusilpsta. Idealui blėstant, suyra visi religiniai, politiniai ir socialiniai dariniai, kuriuos jis buvo įkvėpęs.


Rasė pamažu netekdama idealo praranda ir savybes, kurios palaikė jos sutelktumą, Vienybę ir jėgą. Individo asmenybė ir protas gali augti, tačiau kai kolektyvinį rasės egoizmą pakeičia išvešėjęs individualus egoizmas, nusilpsta charakteris ir sumenksta veiklos galimybės. Vieninga Tauta, visuma galiausiai virsta padriku individų sambūriu, kurį tam tikrą laiką dirbtinai palaiko tradicijos ir valstybinė santvarka. Tada įvairių interesų ir siekių suskaldyta Tauta nebesugeba savęs valdyti ir reikalauja, kad Valstybė kontroliuotų visas Gyvenimo sritis.

Praradusi idealą, rasė galiausiai netenka Sielos - lieka tik individų sambūris, kuris grįžta į pirmykštę minios padėtį. Šis padrikas darinys be ateities turi visus pereinamuosius minios požymius. Tokia civilizacija nepastovi ir priklausoma nuo kiekvieno atsitiktinumo. Viešpatauja prastuomenė ir barbarai žengia pirmyn. Pati civilizacija gali atrodyti nuostabi, nes fasadas - ilgų amžių tvarinys - dar liko, tačiau pastatas jau sutrūnijęs ir sugrius užėjus pirmai audrai.

Tauta sekdama idealą iš barbarybės pereina į civilizaciją, o idealui išblėsus nusensta ir miršta - tai Tautos Gyvenimo ciklas.

Ištrauka iš Gustavo Lebono Knygos "Minios psichologija"