Seneka apie Ramybę

Svarbus nerimasties šaltinis yra toks Gyvenimas, kai susijaudinęs stengies, kad kam nors nepasirodytumei toks, koks esi. Juk daugelio Žmonių Gyvenimas melagingas, skirtas apsimetinėti. Mat ilgas savęs stebėjimas kankina: bijoma pasirodyti kitokiam nei įprasta. Niekada neišsilaisviname iš rūpesčių, galvodami, jog kiekvieną sykį esame vertinami, kai tik į Mus pažvelgiama. Juk atsitinka daug ir nenoromis Žmogų apnuoginančių įvykių ir, nors toks kruopštumas gerai klojasi, nuolatinis Gyvenimas su kauke nėra nei malonus, nei ramus. O juk kiek malonumo turi nuoširdus, pats save puošiąs paprastumas, niekaip savo būdo nedangstąs! Tačiau, jei viskas visiems atvira, tai šitaip gyvenant iškyla paniekos pavojus. Esama Žmonių, iš aukšto žiūrinčių į viską, prie ko prieina arčiau. Bet Dorybei nėra pavojaus, kad nupigs visų pamatyta, ir verčiau būti niekinamam dėl nuoširdumo, negu kankinamam nuolatinio apsimetinėjimo. 

Tačiau turėkime saiką: didelis skirtumas, ar atvirai gyveni, ar nerūpestingai. Reikia smarkiai susigūžti savyje. Mat bendravimas su nepanašiais sutrikdo Darną, atnaujina aistras ir Sieloje vėl supūliuoja nevisiškai išgydytos silpnybės. Tačiau vienatvę reikia kaitalioti ir mainyti su bendravimu: vienumoje ilgėsimės Žmonių, draugijoje – savęs pačių. Priešybės gydys viena kitą. Vienatvė pagelbės nuo minios neapykantos, minia – nuo bodėjimosi vienatve.