 |
| Gyvybė | espaceutopia.wordpress.com nuotr. |
Aš, kaip ir mano Protėviai pagonys, tikiu, kad Žemė – gyva. Ji suvokia. Ji jaučia ne tik gerą ir blogą Žmonijos elgesį savo atžvilgiu, bet net atskiras atskirų Žmonių mintis. Ji jaučia besiplečiančią Meilę sau per nuoširdų Žmonių rūpestį savo Giminės sodybomis, nuosavais Žemės lopinėliais, sodais, kuriuose Vyrai ir Moterys, Tėvai ir Vaikai, Seneliai ir anūkai prisiliečia prie planetos su geromis mintimis, su nuoširdžiu jausmu esybei, kurią tiek laiko ir tiek Žmonių laikė paprasčiausiu purvu. Ji jaučia kiekvieną draugišką jai prisilietimą. Kaip ir kiekvieną nedraugišką.
Kaip mane anksčiau galėjo kažkas taip supainioti, jog buvau pamiršęs esąs Žemės Vaikas? Kad pamiršau, kaip ją gerbė mano Protėviai, bendravę su planeta kaip su mieliausiu, artimiausiu asmeniu?
Ir kas būtų, jei staiga Žmonės atsitokėtų iš bedieviškos hipnozės ir prisimintų, kad kiekvienas itin trumpalaikį džiaugsmą suteikiantis blizgutis yra padarytas iš artimiausios Mums Dieviškos būtybės kūno ir kraujo? Atsitokėtų ir liautųsi elgtis, lyg tie išprotėję kosmonautai, ardantys savo erdvėlaivį, kad iš spalvotų lempučių ir laidelių pasidarytų sau karolius? Bent pradėtų galvoti apie tai…
Ir Miškas tuomet padėkotų ne todėl, kad, anot reklamos, siųsdamas SMS-ą sutaupau popierėlį, kuris natūraliai per metus virstų kompostu, užtat kas pusmetį išmetu po mobilų telefoną, kuris užterš Žemę ne tik išmetant, bet kaip reikiant užteršė jau jį gaminant. Mišką išauginusi Žemė padėkos už bet kokią gerą mintį jai, bet kokį ją tausojantį veiksmą ir atsidėkos nuo ankstyvo pavasario – klevo ir beržo sulos lašais, nuo vidurio– kvepiančiomis alyvomis, nuo vėlyvo – svaiginančiu jazminų aromatu; vasaros pradžioje – žydinčiomis pušimis, vidurvasaryje – liepomis, o vasaros pabaigoje – bitučių suneštu medumi iš Mūsų džiaugsmui dovanotų jos žiedų. O rudenį – neužnuodytais vaisiais ir daržovėmis, grybais ir uogomis…
Ji metai iš metų, amžių amžiais Mums atiduoda viską! Visą save, beveik nesulaukdama Vaikų Meilės atsako, nuoširdaus apkabinimo ar prisilietimo bent kartą per visą Žmogaus Gyvenimą…[..]
[..] Medžiai, kaip ir Žemė, juk gyvi, jie jaučia. Žmonės seniai pastebėjo, kad dėmesingų augalams šeimininkų Namuose viskas nepaprastai gerai auga, o abejingų – vos ne vos vegetuoja. Bet ne visad numiršta. Gal todėl, kad nepraranda Vilties?
Keisti tie augalai , – Žmonės juos trypia, laužo, pjauna, kerta, nuodija, laidoja po asfaltu, betono ir Akmens plokštėmis, o jie vis tiek stengiasi, lenda nesustabdoma jėga pro menkiausius plyšelius, lyg norėtų Mums kažką pasakyti, kažką parodyti, nuo kažko apsaugoti. Ir iš kur juose tiek atsidavimo ir Pareigos Mums, nesuprantu. Juk tai prieštarauja ištisai begalybei Kosmoso dėsnių, susitelkusių po amžinosios vendetos „akis už akį“ transparantais. Kaip jie sugeba atsilaikyti tokiam spaudimui, iš kur semiasi energijos tokiai Meilei?
Iš Žemės. Iš Vandens. Iš Oro. Iš Ugnies – Saulės ir žvaigždžių. Kokia paprasta ir kartu tokia didinga ta Gyvoji metafizika. Kokie nepalyginamai išmintingesni buvo Mūsų Protėviai pagonys, garbinę gyvus Medžius, gyvojo Dievo materializuotas mintis, o ne išdrožtus negyvus stabukus, kaip dabar…
Ir kas tai per šalis, kurios kiekvienas pilietis neturi asmeninės vietos pasodinti savo Medį, kurioje galėtų pasijusti bendraautoriumi su Dievu…
Kokia keista šalis, pasakytų Protėviai…
Kokia keista šalis, pasakys palikuonys…
Parengta pagal http://alkas.lt/2012/06/08/j-matuza-kodel-nekvepia-medziai/
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą