Darnos Žmonės

Darnos Žmonės vadovaujasi sava patirtimi, o ne visuomenės nuomonėmis ar nurodymais. Jie mato, kaip juda Žvaigždės bei planetos. Stebi, kaip pučia vėjas. Kaip keičiasi metų laikai. Junta Žemės sukimąsi. Geria oro gaivumą. Skanauja Vandens tyrumą. Mato, ką veikia žvėrys bei paukščiai. Girdi Medžių garsus. Tyrinėja Žmonių Gyvenimą. Skaito Akmenų raštą. Atmena, kaip iškildavo ir smukdavo civilizacijos bei Kultūros. Mėgaujasi maisto ir gėrimų teikiamais malonumais. Su džiaugsmu kasa laukus. Neskuba stoti į konfliktą. Visaip remia Taiką. Mąsto apie tylą. Gydo vaistažolėmis. Skamba sykiu su dievirpa. Tapo, davę Valią vaizduotei. Pastangas deda tikslingai. Mankštinasi, kad neprarastų vikrumo. Skaičiuoja tai, kas nesuskaičiuojama.
Kukliai pripažįsta savo trūkumus. Susijaudina iki virpulio, patyrę didybę. Nepamiršta mirties. Džiūgauja dėl naujai gimusios Gyvybės. Palaiko Draugus. Atgauna jėgas vienatvėje. Dirba savo rankomis. Keliauja savo kojomis.

Sun Tzu apie tikruosius nugalėtojus

Nugalėtojai pirma laimi, paskui eina į karą, tuo tarpu pralaimėjusieji pirma eina į karą, o tik tada siekia nugalėti.[..]
[..] Tas, kuris žino, kada kovoti, o kada ne, bus nugalėtojas.

Ištrauka iš Sun Tzu "Karo menas"

Lietuviškas Ačiū ir jo kilmė

Kiekviena Tauta dėkoja savaip. Anglosaksų Kultūroje, dėkojant yra pranešama tik tiek, kad apie tave pagalvoju: danke, thank you. Prancūzai sako merci ir tai yra prekybinė, merkantilizmo sąvoka, suprask – esu tau skolingas. Mes sakome „Ačiū“, o pagal Vydūną tai yra jo girdėtas senasis „atjaučiu“ (..."minėtinas dėkui. Jis girdėtas lenkams kalbant, bet lenkai jį pasiėmė iš vokiečių Kalbos, vokiečiai sako: Danke. O šis Žodis išvestas iš žodžio ,,denken”, vadinas, mąstyti, numanyti. Ir taip nuvokiama, kas norėta pasakyti vartojant žodį ,,danken”, būtent: Aš aiškiai suprantu, kas gera man įrodoma.

Maždaug prie 50 metų, keliaudamas traukiniu iš Tilžės Klaipėdon, gelbėjau Kūgelių stotyje labai silpnai senutei iškelti iš traukinio jos mažą vaikutį ir jo daiktelius. Ir senutė man tiesdama savo ranką sakė: Koks jūs meilingas! Koks meilingas! Atjaučiu! Atjaučiu! O tai man vis prisimena, kad girdžiu sakant: Ačiū, lyg tas žodis butų sutrumpinimas žodžio ,,atjaučiu”, kurs pasako, kaip Žmogus pasitinka jam pareikštą gera..." - ištrauka iš Vydūno "Raštai. III tomas)

Mes nežadame pagalvoti, kad gal kada, kas nors Mums ką nors primins. Mes neprekiaujame padėkomis. Mes iš širdies jaučiame.

Rugsėjo 22-oji - Rudens Lygė

Laiko ratas, ištirpdęs ledo rūmų spindesį, išbarstęs pavasario sodų žydėjimą, kieton saujon surinkęs vasaros šilumą, trumpam stabteli prie pilnos rudens kraitės – meto, kai susilygina diena su naktimi. Rugsėjo 22 – oji – ne vien Rudens lygiadienis, bet ir Baltų Vienybės diena. Ko gero, nedera manyti, kad tai, jog Tautų, nuo seno gyvenusių pagal Gamtos ritmą, Vienybės diena ir Rudens Lygė – ta pati diena, – paprasčiausias atsitiktinumas. Nuo seno itin glaudus Žmogaus ir Gamtos ryšys, deja, technokratijos Pasaulyje nustumtas į antrąjį planą, tokiomis dienomis verčia atsigręžti į praeitį, iš naujo permąstyti save, ryšį su savo šaknimis, kad kasdieniame gyvenime būtų daugiau dvasinės Ramybės, vidinės ir išorinės Darnos.   

Rugsėjo 22-osios akcentai: Baltų Vienybė ir Rudens Lygė, po kurio – ėjimas į mirties Žemę (Marą), trumpėjant dienai, ilgėjant nakčiai, apleidžiant šilumai, artėjant šalčiui. Kaip tai siejasi? Senovėje buvo gyvenama pagal Saulės ir Mėnulio kalendorius – juk Mūsų Tautos – žemdirbių Tautos, tad ir metuose buvo du ryškūs svarbūs etapai, pagal kuriuos sukosi ir visas Žmogaus Gyvenimas. Tokiu būdu naujieji metai prasidėdavo įžanga į vasarą, šiltąjį, Saulės globojamą laikotarpį, kada Gyvybė veši, tarpsta, brandina vaisius. Antrasis etapas, prasidedantis sulig rudens lygiadieniu, siejamas su Mėnuliu. Rudens lygiadienis – įžengimas į vėlių metą, siejamą su Vėlinėmis, vėlių globėju Vėlinu (Velinu), tai laikas, kai Medžiams numetus lapus visa Gyvybė lieka po velėna. Ne atsitiktinai čia susiduriame su bendrašakniais žodžiais: vėl/vel šaknis (Vėlinės, Velinas, velėna…) – tai ir žodelis „vėl“, reiškiantis pasikartojimą (beje, pasikartojimo motyvas užkoduotas ir Velykų pavadinime). „

Rudens Lygė – astronominio rudens pradžia, laikas, kai diena susilygina su naktimi, po kurio naktys jau pradeda ilgėti. Tai atsisveikinimas su Saule ir jos šiluma, tai ėjimas į žiemą –  metą, atspindintį laikiną Gamtos mirtį ir trumpalaikį blogio jėgų triumfą, tai kovos su tamsos jėgomis laikas, kai būtina pasirinkti, kurioje pusėje liksi – šviesos ar tamsos. Štai kodėl nuo seno Rudens lygiadienio apeigos prasidėdavo ėjimu pro simbolinius vartus: už jų reikia palikti viską, kas bloga, atsikratyti praeities balastu ir, Vandeniu apsišlaksčius rankas bei veidą,  įeiti su pozityviomis mintimis, Ramybe širdyje.

Rudens Lygė – tai ir Pasaulio sukūrimo atkartojimas, įprasminantis egzistuojančių priešybių (diena – naktis, tamsa – Šviesa, netgi metų laikai, anot senovės Baltų, du: Gaja (Gyvybės klestėjimo, šviesiųjų jėgų metas) – Mara (Gyvybės apmirimo, tamsiųjų jėgų metas) Darną Pasaulyje. Nuo šiol jau einame į Marą, kur viešpataus tamsos jėgos. Einant į Marą, reikia apsivalyti: mirčiai atiduoti tai, kas jau atgyveno, tapo nereikalinga našta, trukdančia veržimuisi į priekį, stabdančia gyvybines jėgas. Tai susikaupimo, pabuvimo su savimi metas, kai atsikračius vidiniu balastu kaupiamos jėgos naujam startui, kuris ateis laiko ratui vėl pasisukus. Taip gyvena Gamta, taip ir Žmogaus Gyvenimas surėdytas… 

Parengta pagal http://mususavaite.lt/zengiant-pro-simbolinius-rudens-lygiadienio-vartus/

Lietuvos ateities suklestėjimo sąlyga

Norint būti tobulam ir kūrybingam, reikia teisingai suvokti ateitį. Pirmiausiai reikia suvokti, kad kuo toliau einame į ateitį, tuo labiau artėjame prie Dievo, tačiau taip yra lik paviršutiniame žmogiškame lygmenyje. O vidujai Mes Dievą visuomet nešiojamės savyje. Todėl svarbiausias orientyras turi būti ne į ateitį, o į Dievą Mumyse, tai yra į beribę Meilę be jokių pretenzijų.

Jeigu religinio filosofinio auklėjimo ar intuicijos dėka Žmogus elgiasi teisingai, tai kontaktas su ateitimi didėja ir smarkiai išauga galimybė daryti poveikį aplinkiniam Pasauliui, nes nuo ateities Mes priklausome daugiau, negu nuo dabarties. Tokiais atvejais visi troškimai pradeda pildytis, ir tai vadinama laimingu likimu. Didėja mūsų tobulumas, intelektas ir gabumai, galimybė kurti, Vaikus gimdyti.

Vaižgantas apie Lietuvos Dvasios pajėgas

Ar daug jų, tų Dvasios pajėgų? Tikrai to dar niekas nežino. Lietuvis tik nusimano pilnas jų esąs, kaip nusimano savo Žemės viduriuose esant visokios gėrybės, metalų, mineralų. Lietuvos Dvasia, kaip ir jos prigimtis, ligi šiol visa ko terodė po truputį. Betgi rodė! Seniau iš pasirodymo spręsta ir apie turinį. Nugis niekas nebetiki tiek to ir teesant. Jei Lietuvos Siela-mintis jau davė politikų, mokslininkų, žodžio ir plastikos dailininkų, – tai jų gali ir daugiau duoti. Ir tikrai. Šalia šimto jau visuomenei žinomų vardų, antra tiek dygsta jos akyse ir tarpsta, lyg augmens, pavasario Saulei pakaitinus ir pašvietus: visi drūtais, stambiais, plačiais lapais, visi tirštai žalios spalvos. Vilties žalumo.

Fizikinio vakuumo teorija. Neišvengiamas mokslo ir religijos suartėjimas

Reliatyvumo teorijos autorius A.Einšteinas iki pat savo Gyvenimo pabaigos 1955 m. bandė išspręsti labai sudėtingą uždavinį - išvesti vieningojo lauko lygtis. Deja, nesėkmingai. Einšteinas žinojo, ko siekia. Sėkmės atveju iš gautų lygčių būtų įmanoma išvesti visus žinomus fizikos dėsnius, o gal ir dar nežinomus mokslui.

Vieninguoju lauku fizikai vadina tuštumą - visko, kas pasireiškia materialia forma, sumą. Panašiai būna sudėjus visų spalvų Šviesos spindulius - gaunama natūrali (balta) Šviesa, kuri jokios spalvos jau nebeturi. Vieningasis laukas vadinamas ir kitais vardais, pvz., Didysis susivienijimas, Supergravitacija. Iki XX a. pabaigos šį kietą teorinės fizikos riešutą krimto daugelis Pasaulio mokslininkų. 1979 m. praskriejo pirmoji kregždė: S.Vainbergui, Š.Glešou ir A.Salamui buvo paskirta fizikos Nobelio premija už elementariųjų dalelių ir elektromagnetinės sąveikos vieningąją teoriją. Bet iki Didžiojo susivienijimo buvo dar toloka, nes nuošalyje liko dar dvi Gamtos sąveikos - gravitacinė ir branduolinė.

Omramas Mikaelis Aivanovas apie pavydą ir tikrąjį turtingumą

Pavydas yra skurdo ženklas. Tas, kuris vidujai turtingas, nebijo likti vienas, net jeigu jį apleistų visas Pasaulis.

9-ni Lietuvos dėsniai. Stasio Šilingo testamentas Lietuvai

Tauta pasiekia, ko trokšta, kai gali sujungti saviškius ir pakreipti jų jausmą, mintį ir Valią viena linkme. Tauta laimi, kai vieningai vykdo savo sprendimus ir savo Žodį pasako laiku.    

Tautos sprendimai seka pribrendusia joje idėja, bet reikia lūpų, kurios ją pasakytų, – prinokęs vaisius laiku nenuskintas nyksta, – reikia veiksmų, kuriais idėja būtų vykdoma. Kai nėra lūpų Tautos Gyvybės Žodžiui tarti, kai trūksta Tautos Dvasios prisisunkusios vadovybės reikalingam veiksmui padaryti, Tauta merdi.   

Reikia ugdyti savo Tautos Galią – medžiaginę, dvasinę, politinę, teisinę, dorinę… Reikia visą savo Gyvenimą pajungti šitiems didiesiems siekiams. Kaip testamentą Lietuvai skelbiu devynius dėsnius, kurie eina iš ilgaamžio Lietuvių Tautos patyrimo, Laimėje ir nelaimėje įgyto, ir kurie laikytini Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės Gyvenimo pačiu pamatu.    

Pirmas dėsnis.

Lietuvių Tauta, gaivinama savo neišsenkamų kūrybinių versmių, kurios yra tiek davusios Pasauliui ir tiek yra Pasaulį veikusios, siekia gyventi ir veikti aukščiausiu Kultūros lygiu ir kurti savą lietuvišką lobyną, kuris šviestų visuotinėje Žmonijos Kultūroje.  

Romumas ir dialektinio mąstymo sistema kaip Žmonijos ateities garantas

Žmogaus mąstymas visuomet buvo dialektinis procesas, tačiau priešybių įtampos laipsnis kiekvienu laikotarpiu skyrėsi. Žmogus arba nepriimdavo situacijos visais savo klodais, arba išpažindavo bet kokios situacijos priėmimą. Kokiu būdu buvo pasiekiamas dialektinis mąstymas? Žmogui nuo vaikystės buvo diegiamos Tiesos, orientuojančios jo dvasines struktūras. Mylėk Dievą, o viskas, kas žemiška - nuodėminga. Sudavė per vieną skruostą, atsuk ir kitą, tai yra, Žmogus buvo auklėjamas kiekvieną situaciją priimti kaip Dievo duotą. Žmogus augo ir pradėdavo suprasti, kad taip elgiantis kažką sukurti ar ką nors pasiekti neįmanoma, ir prieidavo išvados, kad reikia situacijos nepriimti ir jai nepaklusti. Susiklostė lyg ir keista padėtis. Religija kvietė paklusti ir būti romiems, ir nuo vaikystės tai buvo diegiama, o Žmonės elgėsi priešingai, ir tarsi visi buvo patenkinti. Tai ir kūrė dialektinės pasaulėžiūros pagrindą. Žmogus iš inercijos savo subtiliose dvasinėse struktūrose buvo linkęs priimti situaciją, o iš aplinkos semiama gyvenimiška patirtis jį vertė elgtis priešingai. Taigi, nors dialektinio mąstymo modelio nebuvo, pati situacija buvo dialektinė.

Gyvybės nepriklausomumas ir neliečiamumas

Žmogaus Gyvybė nedisponuotina ir nežeistina, nes ji yra šventa iš prigimties. Tai pripažįsta kiekvienas sveikas protas nepriklausomai nuo religijos. Žmogus privalo pripažinti neįkainojamą Dievo Kūrėjo ir Tėvo padovanotos Gyvybės vertę ir prisiimti atsakomybę. Dievas skelbia, kad jis yra absoliutus Žmogaus, sukurto pagal Jo paveikslą ir panašumą, Gyvybės Viešpats (Pr 1, 26-28), todėl Žmogus negali daryti su ja ką sumanęs. Žmogaus Gyvybė ir mirtis yra Dievo rankose ir Galioje. Kviesdamas Žmogų tapti dieviškojo viešpatavimo Pasaulyje dalyviu, Dievas duoda jam užduotį: ginti ir stiprinti Gyvybę, reikšti jai Pagarbą ir Meilę.

Vaiko pradėjimas turi būti abipusiško atsidavimo vaisius, sukurtas santuokiniame akte, kur Kūrėjo, kuris yra Meilė, veikloje sutuoktiniai bendradarbiauja kaip tarnai, bet ne kaip šeimininkai. Šeima labiau negu kokia kita bendruomenė yra terpė, kurioje Žmogus turi būti priimtas dėl savęs paties, nesavanaudiškai save atiduodamas.

Blaivybė kaip Tautos ateities sėkmės garantas

..Žymiausias yra alkoholis. Daug jau daroma, kad jis būtų šalinamas. Vis dėlto jis stipriai dar vartojamas. Ir bus geriamas, kol žymesnieji Tautos Žmonės to nesiliaus. Todėl neturėtų nė vienas Žmogus, kurs girtauja, užimti valdžiavoje nors ir tik prasto valdininko vietą. Mokytojas, gydytojas, teisėjas ir kunigas turėtų iš vietos būti paleidžiami, jeigu girtautų. Bet tie, kurie valdžios pirmoj vietoj stovi, neturėtų niekumet alkoholio vartoti. Valdžios Žmonės turėtų būti visumet blaivūs ir nepajudinami kaip Žemės ašigalio žvaigždė. Jie turėtų visiems būti patikimi. O alkoholis ne tiktai kvailina Žmogų, jo smegenis sustingindamas, bet padaro jį ir ūpingą, o tokiu Žmogumi negalima niekumet pasitikėt. Lygiu būdu kenksmingas yra tabakas. Jo vartojimas pasidaro tikra liga. Užėjusi ant Žmonių kaip kokia pikta Dvasia, juos ir nuodija, kol nubengia...

..Juk neapsakomas yra nuostolis ir blogumas, kurį sukuria alkoholis, tabakas ir kiti svaigalai. Kiek nelaimių, kiek ligų, kiek skausmų, kiek vargų sudaro tie nuodai! Ne vien tai, kad Tautos turtas eikvojamas perkant iš svetur visokių gėralų, bet Žmonės menkinami, silpninami, kvailinami ir žudomi. Todėl ir visur, kur Tauta išmintingųjų yra valdoma, pasistengia šį blogumą iš Tautos Gyvenimo išrauti. O po neilgo laiko visos valdžios bus priverstos uždrausti svaigalų vartojimą...
...Tirdami traukinių, automobilių ir kitų mašinų nelaimes, nustembame, kad dažniausiai jų priežastis yra alkoholis ar kiti svaigalai. Mašinos tegali būti valdomos blaivaus Žmogaus. Todėl valdžios turės reikalauti ir iš valdininkų, iš automobilių vežėjų visiško blaivumo. Kurs negali gyventi be alkoholio, negali būti valdininku ir automobilių vežėju...