Aukštą protėvių Suvokimą ir dvasines Galias parodo lietuviškų Sodnų (sodų) kūrimo tradicija. Be abejonės, tai sakralią prasmę turintis mūsų Protėvių palikimas, kuris šiandien dar nėra pakankamai įvertintas, ištirtas ir žinomas.
Sodnai yra nuostabus senovės Žmonių gilios dvasinės Pasaulio pajautos įrodymas, o taip pat – jų abstraktaus mąstymo demonstracija. Šios sakralios geometrinės formos (tradicinis Sodnas yra oktaedras, – tai du tetraedrai, piramidės, suliestos pagrindais) praktiškai skleidžia Darnos virpesius, Prabočių Dvasią ir Vistatos suvokimą.
Sodnų kūrimas yra „galbūt bandymas Sieloje atrasti mūsų Protėvių Dvasią, pirmapradį tautinės Dvasios grūdą“, – sako Vilniaus etninės Kultūros centro darbuotoja, tautodailininkė Sodnų kūrėja Marija Liugienė. Pasak jos, šis šiaudų vėrinėlis įprasmino tobulo Pasaulio sukūrimo idėją ir siejosi su Dangaus sodu – rojumi, arba dausomis. Pakabintas palubėje sodas sukurdavo šventinę erdvę apie stalą ir būtinai turėjo suktis: kuo greičiau, tuo geriau – buvo tikima, jog besisukantis sodas ne tik apvalo Namus, bet ir pripildo geros energijos, Darnos, sutarimo, tvarkos. „Prisiminkime: tradicinis sodas – piramidės formos, o jos savybės, energetinis poveikis ne tik Žmogui, bet ir jo aplinkai yra moksliškai patvirtinti“, – pastebi tautodailininkė. Vaclovas Mikailionis taip pat patvirtina Sodnų veikimą: „tikrai, sodnai turi savo energetinį poveikį. Ir šis poveikis yra labai švelnus, atsargus ir gražus. Todėl ir vadinasi: sodas…(…) Informacinė-energetinė Pasaulio struktūra mums buvo ne paslaptis. Sodas – tai reiškia įvaldyti energetiką mažąja, Namų ūkio, prasme. Juos, pavyzdžiui, dovanodavo Šeimai, įsikeliančiai į naują namą. Būta įvairių sodų formų: ir kubas ir eglutės. Yra prielaida, jog naujametinės eglutės atsirado vėliau, kaip Sodno forma. Sodas visuomet kabodavo taip vadinamame „gerajame“ namo kampe. Tai energetiką tvarkantis, balansuojantis, reguliuojantis dalykas. Ką Sodnas daro tame „gerajame kampe“ – ten statomas pietų stalas, suolai, dedama Duona, kuri, uždengta lininiu rankšluosčiu, daug ilgiau negenda. Visi, susėdę prie šio stalo, jaučiasi gerai. Protėvių Namai taip pat buvo statomi, atsižvelgiant į iš Žemės einančias energetines linijas“. Sakoma, jog “šiaudelių sodas galbūt veikia tarsi antena, lyg pagrindiniu kanalu siunčiamų Visatos bangų keitiklis ir perdavėjas“.
Sakralinės geometrijos mokslas teigia, jog ir patys lygiakraščiai trikampiai, iš kurių sudarytą Sodnų erdvinė struktūra, turi didelę Galią. Toks trikampis yra gaunamas iš dviejų susikertančių per savo centrus apskritimų. „Lygiakraštis trikampis (…) yra tas pamatas, ant kurio buvo pastatytas sakralinės geometrijos pastatas (…) kvadratinė skaičiaus 3 šaknis negali būti išreikšta racionalia Kalba ir yra giliai metafizinė realybė. Šis trikampis pasižymi puikiausiomis energijos sklaidos savybėmis. Pati lygiakraščio trikampio forma apsprendžia jo puikias šviesiosios energijos, siunčiamos dideliais atstumais, generatoriaus savybes.“ (S.M. Neapolitanskis. Sakralinė geometrija.)
Iliustracija iš J.Vaiškūno straipsnio „Sodas ir Visata“
M.Liugienė paaiškina ir Sodnų semantiką. „Nagrinėjant žodžio „sodas“ semantiką, galima išskirti kelis aspektus. Lietuvių Kalboje Žodis „sodas“ šiandien suvokiamas kaip „Žemės plotas, kuriame auga vaismedžiai ir vaiskrūmiai“. Tos pačios šaknies yra Žodžiai „sodyba“ arba „soda“ – neišskirstytas kaimas. Lietuviški Žodžiai su ta pačia šaknimi „sodrus“, „sotus“ nusako sotumo, prisisotinimo, pertekliaus būseną. Galima sakyti, kad „sodas“ – Žmogaus sukultūrinta erdvė. Jos kūrimas turėjo sutapti su Žmogaus vidinės Darnos augimu, saugumo didėjimu.“ Pasak etnologo Jono Vaiškūno, ši būsena mūsų Kalboje nusakoma Žodžiu „sodnus – tai ramus, nesmarkaujantis nuo aistrų atsiribojęs, vidinės harmonijos ir Darnos sodą susikūręs Žmogus. O simbolinio apeiginio sodo kūrimas – tai kelias į Gamtos Darną, į dvasinę Romuvą.“
Rusų etimologai pažymi, kad slavų Žodis „sad“ yra kilęs iš „sedti“, reiškusio „sėsti“ ir senojoje rusų Kalboje žymėjusio taip pat ir Medį, augalą. (J.Vaiškūnas. Ten pat). Tačiau Lietuvių Kalboje yra dar vienas Žodis „sėti“, giminingas Žodžiui „sėdėti“, kuris, manytume, artimesnis Sodnų etimologijai. J.Vaiškūnas pabrėžia, kad lietuviški Žodžiai sodrus, sotus bei, pavyzdžiui, lotynų Kalbos Žodžiai su šaknimi „sat-„, pavyzdžiui, satio – maitinti iki soties, prisotinti; sėja; sodinimas, nusako sotumo prisisotinimo, visokio pertekliaus būseną.
Įdomios Žodžių ir sąvokų sodnas ir sodas hermeneutinės sąsajos su sanskritu. Sanskrito žodis Sada reiškia kažkokį švarų nenutrūkstamą vyksmą, sad – amžinas, esantis, Būtis, Tiesa, Dievybės epitetas, pvz. Sada Šiva.
Sadhu šventas, teisingas Žmogus. Sad – taip pat reiškia uždangą, apsaugą. Sad – sėdėti, ypač šventų aukojimų metu (anglų sit). Taip pat turi ir savo neigiamą aspektą. Sad yra liudesys (anglų sad – liūdnas). Taip pat – bėda, griovimas, išsekimas ir t.t. Tai lyg dvi Gyvenimo puselės. Toks yra ir Dievas Šiva – tiek Kūrėjas, nuosaikus medituotojas, tiek griovėjas, šalinantis visa, kas paseno ir turi būti pakeista nauja kokybe. Sodnas taip pat turi šias dvi Gyvenimo puseles: skleisdamas švaros ir Darnos virpesius jis šalina visa, kas šiai Darnai trukdo išsiskleisti. Griauna tai, kas atgyveno ir turi pasitraukti.
Sanskrito žodis „sat“ – labai plačias reikšmes apibrėžiantis žodis-sandas, reiškiantis tam tikrą Sąmonės būseną, Tiesą, būtį grynuoju, tyruoju pavidalu, Visatą, kosmosą.
Sanskrite Žodis sadhana reiškia dvasines pratybas, praktikas, dvasinį kelią. Sulietuvinus, išeitų sodana arba sodna. Galima prisiminti ir Lietuvių Kalbos Žodį sodoti, reiškiantį „laikytis vienodai“ (kalbant apie ligonio būklę, tačiau gal seniau šis Žodis turėjo ir bendresnių reikšmių). Akivaizdus faktas, jog tiek Sodno kūrimas, tiek jo sąmoningas stebėjimas, buvimas jo energijos lauke yra dvasinė praktika. Sodnas puikus tuo, kad netgi nesąmoningas buvimas jo įtakos lauke keičia Žmogų, jį ramindamas ir džiugindamas. „Visi išsikišę pavidalai (aukšti Medžiai, bokštai, statūs stogai) kaupia Visatos Galių krūvį“ (Rasa Ambraziejienė. Ženklai. Įvaizdiniai. Simboliai. p. 29), todėl ne išimtis yra ir Sodnas.
Apibendrindamas sodo įvaizdį, J.Vaiškūnas teigia, jog esami duomenys „leidžia spėti jį buvus pakankamai talpia sąvoka, žyminčia sukultūrintą gamtinės ir dvasinės visumos sritį, kurią galima būtų palyginti su graikų „kosmos“. Todėl Sodno (sodo) reikšmės yra labai svarbios ir sakraliųjų Sodnų deramam supratimui bei gyliui išreikšti.
Sakralinės geometrijos prasme, Sodnas (tradicinis oktaedras) yra vienas iš pirminių Kūrinijos archetipų, tai ir Pasaulio Medis, ir dvasinės (Dievo ir Žmogaus) Galios, pusiausvyra ir harmonija. Taip pat jis yra erdvinė struktūra, išreiškianti kryžiaus simbolio galią. O „kryžiaus ženklas turi tokią Galią, kuri pajėgi išgydyti ligą, nukreipti negandą“ (Rasa Ambraziejienė. Ženklai. Įvaizdiniai. Simboliai. p. 30;27;28).
Iliustracija iš J.Vaiškūno straipsnio „Sodas ir Visata“
Sodnas harmonizuoja, suderina skirtingus elementus arba stichijas (Ugnis, Vanduo, Oras, Žemė) – bei juose glūdinčias vyriškąsias ir moteriškąsias Galias. Taip sukuriama Oikumena – dvasinė Žemė fiziniame lygmenyje, arba paprastai tariant, Dievo Karalystė. Pasak etnologo J.Vaiškūno, yra žinių, jog kai kur Lietuvoje Sodnas buvo vadinamas Rojumi arba Dangumi. „Be to, manydami, jog Kalbos vystymosi kelyje, o galbūt ir mitiniu mastymu pagrįstoje Žodžių daryboje, galėjo pasireikšti vadinamoji inversija, t.y. atvirkštinė garsų tvarka, žodžiui „sodas“ taip pat atrastume inversinį atitikmenį – „dausos“ (J.Vaiškunas… ten pat.) Lietuvių Kalboje Žodis „dausa“ reiškia kvėpavimą, dūsavimą, o taip pat – rojų („ Pasakų šalis mane labiau vilioja, negu Dangaus dausa. Regis, jog angelai ir kitos palaimintos dvasios kitada norėjo čia padaryti Žemės dausą [labai gražu čia] . Tėvas tapo toks geras, jog Namie tikra dausa dabar.“ (http://www.zodynas.lt/terminu-zodynas/d/dausa)). Taip pat „dausa“ arba „dausos“ vartojamos ir platesne reikšme – tai beribė platuma, Dangus.
Planetų medis iš alcheminio viduramžių veikalo.(Udo Becker. Simbolių žodynas, Vilnius, 1995.)
Tradicinio Sodno į viršų nukreipta piramidė išreiškia Ugnies elemento (nedera painioti su fizine Ugnimi) pasireiškimą. Ugnis – tai aktyvioji energija, fizikiniais terminais tariant, elektrinė Galia, Šviesa. Tebūnie Šviesa: tos Šviesos šerdis yra Ugnies elementas. Jos savybės yra karštis (šiluma) ir pasireiškimas. Žemyn nukreipta piramidė – išreiškia Vandens elementą. Tai priešinga Ugniai Galia, turinti priešingas savybes. Pagrindinės – šaltis (vėsa) ir rišlumas. Šio elemento pagrindinė funkcija – sujungimas, fizikiniais terminais tariant, magnetizmas. Ugnis negalėtų egzistuoti, jei neegzistuotų priešingas polius – Vandens principas. Tai pagrindiniai elementai-Galios, iš kurių viskas sukurta. Ugnis ir Vanduo taip pat gali būti pavadinti vyriškomis ir moteriškomis jėgomis, esančios tiek Žmoguje, tiek Gamtoje ir visame kosmose, Visatoje.
Du antriniai elementai – tai Oras ir Žemė. Oras, būdamas neutralus, sukuria pusiausvyrą, balansuodamas pirminius elementus – Ugnį ir Vandenį. Tarp Sodno šiaudelių taip pat tvyro Oro elementas, tačiau tai – ne vien fizinis Oras, tai universalios elementų savybės, kūrimo principai, Galios. Elementai ir jų santykis veikia kaip dvasinių dėsnių praktinė raiška.
Kitas antrinis elementas yra Žemė. Jis talpina savyje likusius tris, suteikdamas jiems formą. Sodno šiaudeliai priklauso šiai stichijai. Suteikdama formas, Žemė išveda ribas tarp elementų ir to pasekoje atsiranda laikas, erdvė, svoris, matas. Šis elementas, fizikiniais terminais, yra elektromagnetinės prigimties. Įjungus šį ketvirtąjį elementą, ima veikti likusieji trys. Tuo pačiu, taip atsiranda galimybė paaiškinti visą apreikštąjį pasaulį. Tai ir daro Sodnas, pats būdamas būtimi, Būtove visais lygmenimis. „Okataedras turi 8 plokštumas, 6 kampus ir 12 briaunų. Briaunos atitinka Zodiako ženklus. Kampai išdėstyti tokiu būdu, (…) kad kiekviename susitinka du elementai.“ (S.M. Neapolitanskis. Sakralinė geometrija.)
Kaip veikia Sodno Galios? Ugnies elementas santykiauja su Oro elementu, imdamas energiją iš Dangaus. Tai viršutinė piramidės dalis, nukreipta į viršų. Apatinė piramidė yra nukreipta žemyn. Vandens elementas santykyje su Žemės elementu sukuria priešingą Galios lauką. Abi šios Galios susitinka pusiausvyros linijoje (dviejų piramidžių susiliečiantys pagrindai) harmoningai bendradarbiaudamos. Taip harmonija, bendradarbiavimo energija, yra paskleidžiama tiek plačiai, kiek įgalina Sodno išmatavimai, forma bei kitos jo savybės.
Taigi keturi elementai bendradarbiauja tarpusavyje. Ugnis su Oru, Vanduo su Žeme, tuo pačiu, Ugnis su Vandeniu (šią jungtį balansuoja neutralusis tarpininkas Oras) bei Oras su Žeme, per tarpininkus Ugnį ir Vandenį. Ir visi jie Sodne yra dinaminėje pusiausvyroje.
Šis elementų santykis turi visuotinį pobūdį. Etninės kultūros tyrinėtojas Vaclovas Mikailionis patvirtina minėtas įžvalgas savo tyrimais: „Tyrinėjau Sodnus ir virgulių pagalba. Kai jie sujuda, sujuda ir energetinis srautas, jis stiprėja. Tačiau net nejudėdami jie skleidžia tam tikrus virpesius. Iš viršaus, iš Dangaus man rodo „ąžuolinį“ srautą, apatinė dalis, apatinis piramidės smaigalys, Žemės energija arba taip vadinamas „liepinis“ srautas. Jie susitinka centre, kažkokiu būdu jungiasi ir iš kampų (ypač, kai sukasi), eina energetiniai pluoštai, lyg kokios „galaktinės rankovės“, transliuodamos mišrią (darnią) energiją. Faktiškai, tai energijos generatorius. Čia yra svarbūs keli dalykai: Sodne yra daugybė sluoksnių – piramidė ant piramidės, iki dešimties. Šios Sodnų formos… yra tikrai keistos, jos yra pranašesnės net už Cheopso piramidės formą. Kuria prasme? Ten yra tik pusė struktūros – imama energija iš dangaus. Žemės energijos ši struktūra neima, nors yra prielaidų, jog kai kurios Senovės Egipto piramidės turi ir požeminę formos dalį. Sodnas gi turi ir kitą, apatinę dalį, imančią energiją iš žemės. Iš esmės, Sodno pagaminimo medžiaga neturi reikšmės, nors, tradiciškai, jie buvo gaminami iš šiaudų.“
Yra sakoma, kad Sodnas yra ne gaminamas, o auginamas. Jis „dažniausiai augintas iš įvairių javų šiaudelių, suveriant juos ant siūlų. Siūlai turį būti natūralaus pluošto, geriausiai – linas, kad neiškraipyti Galių lauko, jėgų srautų. Senos sodų augintojos sako, kad vėrimo siūlas turįs būti be mazgų. Tačiau kaip tai atlimti, jau nebežino.“ (Rasa Ambraziejienė. Ten pat. p. 77).
Per Sodno sakralią geometriją galima suvokti ir Protėvių pasaulėžiūros esminius elementus, kurie ten yra „užrašyti“. Šviesa gimsta iš Ugnies, o tamsa – iš Vandens. Be tamsos būtų neįmanomas ir Šviesos pasireiškimas. Šviesa ir tamsa gimsta iš dviejų pirminių elementų – Ugnies ir Vandens – santykio. Todėl Šviesa pasižymi teigiamomis savybėmis (ne moraline prasme), o tamsa – neigiamomis. Šviesa sklinda ir plečiasi, tamsa traukia į save. Stebinti Sąmonė, išsivadavusi iš minėtųjų priešybių poveikio (nebesitapatindama su jomis), gali jas pažinti ir tapti laisvu ir laimingu Visatos atomu, dieviškąja dalele, kuri nėra atskirta nuo visumos, jaučia visumą ir pati ja yra. Nevyksta tapatinimosi su vienu ar kitu visumos fragmentu (ego).
Šviesos ir tamsos santykis – daugumos religijų veiklos laukas. Visumos suvokimas peržengia dogmas ir proto sukurtus riboženklius, religijų sukurtus rėmus. Todėl ir sakome, kad mūsų Protėviai „religijos“ neturėjo. Tai vėlesnis jau fragmentuotos Sąmonės produktas. Išdava naujosios Kultūros, kuri, tam tikra prasme, pelnytai galėtų būti pavadinta ir antikultūra. Kai kiekvienas mato savo Gyvenimo fragmentą ir įsikibęs jo laikosi. Kai fragmentai supriešinami, gimsta jo didenybė konfliktas. Ir pirminė to priežastis – Žmogaus fragmentuota pasaulėžiūra, ribotas Pasaulio suvokimas. Savojo fragmento kėlimas aukščiau kitų, bendrumo stoka.
Protėvių Dermė (Darna), per patirtį suvokdama Pasaulio sandarą ir Gyvenimo Galių pasireiškimus, žengia toliau, už jų, į Neapreikštojo sritį, kurią daug vėliau filosofas I.Kantas pavadins Noumenu (numenu). Ten atrasdamas Ramybę ir Pilnatvę, senovės Žmogus su šia patirtimi sugrįždavo Namo, tapdamas įkūnyta Išmintimi, Žinyčia -Viedysta. Todėl Sodnas taip pat galėtų būti laikomas ir vienu iš Protėvių pasaulėvydos simbolių. Jame glūdinti Neapreikštojo paslaptis Protėviai siejo ir su paparčio žiedu, kuris, pasak legendų, kartais pražįstąs Rasų naktį. Šis dabar jau subuitintas pasakojimas senaisiais laikais žymėjo gilesnius dvasinius dalykus. Įdomu, kad tautinėje simbolikoje lygiakraštis oktaedras vadintas „paparčio žiedo simboliu“ bei reiškęs atsivėrimą, perėjimą, tiltą, o jo poveikis buvęs „praregėjimas, vyda, visažinystė“, tai „visuotinybės, Dangaus ir Žemės jungties simbolis. Paparčio žiedas – tai tiltas tarp Šiapus ir Anapus, arba anga Ten…“, taip pat šis simbolis žymėjęs šulinį, kaip atribotą „ypatingą plotą Žemės paviršiuje“. „Čia reikia skverbtis gilyn, kasti šulinį. Šulinys – tai Žemės akis. Pro čia pasiekiame jos kraują – požemines tyriausio gyvybės Vandens gyslas“ (Rasa Ambraziejienė. Ženklai. Įvaizdiniai. Simboliai. p. 27;28;60;130).
Iš: Rasa Ambraziejienė. Ženklai. Įvaizdiniai. Simboliai.
Taigi, Šventoji Ugnis ir jos atspindys požemių Pasaulyje. Piramidė (šventasis kalnas) ir jo metamas šešėlis ant Žemės, šiluma ir vėsa, tamsa ir Šviesa, Gyvenimas ir mirtis… Kartu šie trikampiai yra aliuzija į Rėdos ratą ir amžiną paties Gyvenimo tėkmę. Abu trikampiai-piramidės, beje, sudaryti iš mažesnių trikampių-piramidžių (ciklas cikle), vertikaliai sudaro Gyvybės ašį (Gyvenimo medį). Visa Sodno struktūra primena bičių korį, kuris yra vienas Kūrinijos sklaidos archetipinių formų, įkūnijantis pusiausvyrą (Indijos Kultūroje žinomas kaip Satkona arba Guru ženklas, hebrajų tradicijoje – Dovydo žvaigždė), kurios kiekvienoje akelėje persipina du trikampiai, sujungiantys Dangų ir Žemę, Vyrą bei Moterį…
Horizontali plokštuma, kurioje abi piramidės liečiasi pagrindais – skleidžia harmoningus pusiausvyros virpesius. Pusiausvyra – tarp viršaus ir apačios, tarp Dangaus ir Žemės. Tai žinomos hermetinės aksiomos – kaip viršuje, taip ir apačioje – iliustracija bei praktinis įgyvendinimas. Jėzus šią Išmintį perduoda kiek kitokiais Žodžiais: „Kaip Danguje, taip ir Žemėje“. Ši sakralinė formulė ištarta veikia lygiai taip pat, kaip Sodnas – pamatytas, paliudytas, pajaustas. Tai mūsų Protėvių pajauta, tik užrašyta ne Žodžiais, o geometrinėmis struktūromis. Tuo pačiu, visa ši struktūra, ne tik kažkuri jos dalis, spinduliuoja šią pusiausvyrą ir pilnatvę. Gydytoja doc. dr. Sigita Lesinskienė pasidalino savo patirtimi: „Kaip Sodnai gali veikti dabarties Žmogų? Kodėl jie reikalingi? Jie ne tik harmonizuoja, skleidžia savą energiją: Mes kaip būtybės, esame daugiasensoriniais (įvairiais jutiminiais) kanalais jaučiantys Žmonės. Tiek man, tiek, manau, ir kitiems Žmonėms, būnant šalia Sodno, norisi nurimti, pabūti, patylėti. Net jei Žmogaus protas to nesupranta, žiūrint į šį kabantį erdvinį vaizdą, informacija įeina per akis: ne per protą, ne per Žodį, o kitais kanalais. Tai vaizdinio matymo srautas, kuris skleidžia Žmoguje harmonijos, suvokimo, Darnos virpesius. Pravalo ir atveria suvokime. Tu žiūri ir esi šalia, šios bangos veikia. Jei matai darnų, teisingą Sodną ir jo figūras, vien tai, kad jas matai, jau veikia savaime, pabudina paties Žmogaus vidinius virpesius ir suvokimus: juk kiekvienas turime savyje dieviškumo pajautimą. Tu žiūri ir Esi. Ir nieko nereikia aiškinti. Jei ištariamas Žodis, su juo galima pasiginčyti. Su Sodno skleidžiamais virpesiais ginčytis neišeitų.“ (užrašyta autoriaus 2012 lapkritį)
Kiekvienas gali įsitikinti: žvelgiant į Sodną, jį jaučiant, esant jo virpesių lauke, bemat atsiranda Ramybė ir tylusis džiaugsmas, lyg regint tobulą Visatos vaizdinį ir žodelis „lyg“ atkrenta savaime… Kai Sodnas sukasi ratu pagal savo vertikalią ašį – skleidžia plačiai šiuos harmoningus virpesius. Šį sukimąsi galėtume pavadinti išoriniu.
„Jei taip tobulai dera Žemės ir Dangaus trikampėliai, kartu sudarydami darnią visumą, tai ir Žmoguje įmanoma suderinti kūną ir Sielą (…) Užtat Sodas, šiaudelių vėrinys (…) yra materijos, daikto sudvasinimo pavyzdys dieviškumo įliejimas į Žemę Žmogaus, kuris savo ruožtu yra laikino kūno ir nemarios Sielos jungtis, pastangomis.“ (Rasa Ambraziejienė. Ten pat. p. 82)
Todėl yra dar vienas sukimasis, vidinis – dvasinis, pagal horizontaliąją Sodno ašį. Kai visa struktūra ima simboliškai suktis šiuo ratu (ne fizine prasme), gaunamas Rėdos ratas, įkūnijantis Gamtos ir tvarinių cikliškumą, išsitęsiantį į Amžinybę. Šiame vyksme nelieka nei viršaus, nei apačios, nei Dangaus, atskirto nuo Žemės – tik Žvelgiančiojo Sąmonė, sąmoningumo blyksnis, žvilgsnis užu uždangos, vienu metu būnant „čia“ bei „ten“.
Teosofinis Rėdos ratas.
Senosioms Kultūroms būdinga gili Dermės (Darnos) pajauta. Sodnas atspindi visą Pasaulį, Visatą, nesuskirstytą dalimis. Jis vientisas, nefragmentuotas, o pilnas, todėl pasiruošusios Sielos gali būti suvoktas savojoje Pilnatvėje. Gi fragmentuotas suvokimas kuria priešpriešas ir karo (fronto) linijas, priešpastatant Gyvenimo fragmentus priešais vienas kitą. Sodnas šias karo linijas sutaiko ir paverčia taikos linijomis, sąjungininkėmis, besisukančiomis bendru ritmu sakraliosios visumos labui ir visų gyvų būtybių Dvasios gerovei. Šiame vyksme nėra ko pridėti ir nėra ko atimti. Sodnas yra pilnas ir pastovus, tvarus ir ramus.
Gal kiek šaltokas? Mūsų Protėviai tai išsprendė, struktūros viduje ar iš išorės pakabindami mielus lietuviškus paukštelius, kurie liudija seną tradiciją bei abstrakčiai struktūrai suteikia šilumos bei Žmogaus – Gamtos – dieviškumo vienovės alsavimo. Pasak Marijos Liugienės, paukštis Lietuviui įprasmino Dangaus ir Žemės ryšį, buvo tikima, kad Protėvių vėlės išskrenda Paukščių taku, o pavasarį ant jų sparnų kartu su šiluma, sugrįžtančia Saule grįžta atgal. Gal būt tai Senolių reinkarnacijos metafora? Toks cikliškas besikartojantis išėjimas-sugrįžimas? Jei Žmogus yra Gamtos dalis, tuomet tai, kas būdinga Gamtai, turi būti būdinga ir Žmogui. Jei grįžta pavasaris, sugrįžta ir Žmogus. Nėra amžino pragaro ir amžino rojaus. Tai byloja šie maži paukšteliai, lyg senojo Protėvio palaiminimai Ainiui, ataidintys iš amžių glūdumos.
Sodnas – lyg atvira Gyvenimo Knyga: imkiet mane ir skaitykiet, o skaitydami – permanykiet. Tik skaityti šį raštą dera mokytis. Žmogaus protas čia nedaug padėti gali. Pirma, teks pripažinti Sodną esant Gyvastyje (protu ir, svarbiausia, širdimi), vėliau – prajausti jo skleidžiamus virpesius kūnu bei akimis. Tuomet – susitaikyti su pačiu savimi, suderinti savuosius virpesius su Sodno skleidžiamais. Tai reiškia susitaikymą su viskuo, kas Yra, su visu Pasauliu: Žmonėmis, situacijomis, likimu, Gamta ir t.t. O jau tuomet vyksta slėpiningas šio nuostabaus ir sakralaus Rašto suvokimas. Rašto, kuris yra užrašytas dvasiniame Pasaulyje. Kaip rašė antropoteosofas Rudolfas Štaineris, „…tikrasis Raštas yra tik tas, kuris perskaitomas Dvasių Pasaulyje.“ Šia prasme, Sodnų raštas bei nešama žinia yra tikri, autentiški, nešantys pačią Gyvatos Esmę, ir Sodnu šios visuotinės gyvasties Esmingumas yra tvirtai paliudytas. Ar kiekviena šiais laikais išleidžiama Knyga pasižymi tokiomis savybėmis? Suvokiantis šį raštą Žmogus jau nebus vien supuvęs rastas, plaukiantis pasroviui Gyvenimo upe – jis taps savo Gyvenimo Kūrėju, dalindamasis Šviesa su sutiktaisiais.
Šiuolaikiniam Pasauliui labai trūksta Darnos. Per nuolatinę skubą Žmonės praranda Gyvenimo pojūtį, šį Esmingumą, kuris ir yra tikroji Gyvenimo pajauta. Tuomet lieka tuštuma ir pats skubėjimas dėl savęs paties. Suprantama, vien Sodnų energijos neužtenka Žmonių nemokšiškumui ištirpdyti. Tačiau, jei Sodnas kabėtų kiekvienuose Namuose, Mokyklose, ligoninėse, valdžios ir viešosiose įstaigose, kuo plačiau, gal tuomet pusiausvyros ir Darnos Žmonių ir visuomenės Gyvenime atsirastų daugiau. Gal būt, tai ir yra Sodnų misija dabarčiai, Protėvių pagalba amžininkui, palaikanti ranka iš gilios praeities klodų. Taip Sodnas liudija savimi: ši praeitis gyva. Jis ramiai kabo ir lėtai sukasi, skleisdamas savuosius palaiminimus. Tuomet Tauta jaučiasi gyva ir bunda po gilaus ir ilgo žiemos miego.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą