Latvių charakteris, Siela ir būdas

Latvis Mums yra brangiausias kaimynas, nors ir keistas, nes dažnai sukelia Lietuviui galvos skausmą. Kur matyta: pusė Kalbos kone sava, pusė papročių - bendri, antropologinis tipas - tas pats, bet... Suprask jį, kad nori, - žirgo galva! Broliai atsikerta tuo pačiu: "Leišu zirga galva!" Taip iš vienų kitiems Meilės ir Trojos karas gali kilti. Todėl Giminę ir kaimyną patartina labiau gerbti negu mylėti. Bet vėlgi: vos imi gerbti, ir vėl girdi, kaip Latvis sako: "Septynis kartus atmatuok, aštuntą - pjauk". Juk Lietuvio patarlėje devyni kartai! Smulkmena? Anaiptol. Tokie menkniekiai kalba apie Tautą. Tad kai Rygos gatvių gausmas vėl išmeta Mums tris Žodžius: merkis, nauda ir svetki, - susimąstykime: kodėl būtent šie Žodžiai skamba dažniausiai?

Estija primena atskilusią nuo Skandinavijos ledo lytį, tad nėra ko stebėtis, jog estai sapnuoja esą suomiai. Net jų himno melodija suomiška. Kraujas šaukiasi šiaurės, nors tu ką. Jeigu tik galėtų, seniai būtų užpylę Suomių įlanką ir tapę Suomijos dalimi.


Latvių charakteris visai kas kita - Mums artima Siela. Tik štai lemtis tą Sielą suklaidino, nes į vieną Livonijos geldą su estais sumetė ir nuplukdė į vokiečių glėbį. Iš to bendro plaukimo daug bėdų radosi. Latviams, matyt, būtų buvę smagiau su Lietuviais, vienoje Mindaugo ar Vytauto laivėje, tačiau ką dabar kalbėsi - šaukštai po pietų. O jeigu kalbėsi, dar ir užrūstinsi.

Taigi trys Žodžiai - merkis, nauda, svetki - tikslas, pinigai, Šventės... Kodėl jie taip dažnai skamba Rygos gatvėse? [...]

[...]Latvis vis skundžiasi, kad niekas jo Sielos, tai yra dveseles, nepažįsta. O kaip pažinsi, kai net didis Latvių autoritetas ir akademikas Janis Stradinis neseniai tėškė tokią hipotezę, kad nors kauk per laukus bėgdamas. Esą Latvio Siela ir kraujas nedera tarpusavy, esą genetiškai Latvis priklauso finougrams, vadinasi, yra estas, o visa kita - Lietuvio. Žodžiu, latviška dvesele gal ir yra, bet ne tame kūne. Štai ir draugauk po tokių pareiškimų nežinia su kuo.

Dėkui Dievams, Latvijoje nesiaučia Skandinavijos vėjai, čia, kaip ir Lietuvoje, žalios lankos, midus ir alus, ir kmynai. Mums reikėtų prie Joninių laužų susitikti.[...]

[...]Taip ir yra: Tautą nusako trys dažniausiai jos Kalboje skambantys Žodžiai. Ne paskutinė ši diagnozė, bet tai - nūdienos koordinačių sistema. Kiekviena Tauta turi tris Žodžius, kurie padeda daug ką suprasti. Vokiečiai - Arbeit, Ordnung ir Gemeinschaft - Darbas, tvarka ir bendruomenė; rusai - душа, судьба ir тоска, vadinasi, Siela, likimas ir ilgesys. Trys Žodžiai, o jau sistema. Ji kaip spalvoto stiklo prizmė laužia Tautos Gyvenimo spektrą.

- Žirgo tu galva! - šūkteli Latvių Kindziulis. - Ar ne per galvą gavai? Mums daug svarbesni yra laime, dziesma ir sapnis.

Esą - Laimė, Daina ir svajonė? Gal ir taip. Bet Lietuviui atrodo, kad tarytum kokios trys pakeltos burės Latvių vandenyne baltuoja merkis, nauda ir svetki, ir ką tu jam padarysi.

Lietuvis išsitraukia Latvių literatūros klasikus, ima pirštu vedžioti ir randa tris Tautos herojus: Lačžlėšį, Sprydytį ir Antinį. Kiekvienas iš jų nešasi širdyje po vieną iš tų Žodžių. Andrejo Pumpuro poemos herojus Lačplėšis - amžinas Latvių Didvyris, jo Gyvenimo tikslas - kova ir Laisvė.
-Vadinasi, Laimė, - linkteli Latvių Kindziulis.

Anos Brigaderės pasakos herojus Sprydytis  (Nykštukas) - amžinas vaikis, einantis per Pasaulį ir visiems sėkmę bei Laimę nešantis, tačiau naudos sau neturintis, lietuviškai tariant, - nė skatiko, nes kišenės kiauros.
- Vadinasi, Daina, - vėl linkteli Latvis.

Janio Rainio dramoje "Aukso žirgas" pavaizduotas trečias Brolis Antinis, kuris yra lyg ir nevykėlis, bet drąsuolis. Jis ant stiklo kalno jojąs ir princesę iš karsto keliąs. Jam reikią, kad Pasaulis būtų lyg vestuvės, Šventė.
- Vadinasi, svajonė, - nusišypso Latvis.

Platūs Latvio horizontai: merkis, nauda ir svetki - persilydo į kitą trijulę - laime, dziesma ir sapnis.

Sluoksniuotas pyragas ta Žmogaus Siela, - ir tvarka, ir netvarka joje viena ant kitos gula. Gal ir tikrai Latvio Sieloje - tiek Lietuvio, tiek slavo gulėta? Rašytoja Gundega Repšė šį tą paaiškina: "Mūsų dienų Latviai turi daug daugiau bendrumo su rusais negu su prieškario Latviais."

Sociologijos profesorė Vita Matisa pripažįsta, kad "visutinio europiečio" kodas - individo, ne kolektyvo priamtas; Latviams jis galioja su išlygomis. Aija Kūlė papildė kolegę: "Be jokios abejonės, Mes esame individualistai, tačiau Mūsų individualizmas yra ypatingas, kitoks. Iš slavų Mes gavę tarsi kokios mentalinės šilumos..."

Ištraukos iš Arvydo Juozaičio Knygos "Ryga - niekieno civilizacija"

Komentarų nėra: