Vydūno atsakymai. Kuo skiriasi menko Žmogaus jausmai, troškimai ir kokie nors palinkimai nuo aukštai iškilusiojo, paveikslui, poeto, rašytojo ir t.t.?

Jausmai palydi kiekvieną Mūsų patyrimą. Jie kievieno Žmogaus tie patys, kuomet jaučiamas dalykas visiškai tas pats. Ir pasako Žmogui, ar tasai malonus, ar nemalonus. Linkimai, troškimai, geismai yra Žmogaus širdies (vidaus) atsiliepimas į tai, kas jo patirta ir pajausta. Linkimai, geismai ir t.t. verčia Žmogų patiriamą dalyką pasiimti ar atstumti. Tą žinodami galime sakyti, kad menko Žmogaus jausmai ir t.t. yra paprastai visai kitos rūšies negu iškilusiojo. Tasai nesirūpina tais, kurie menkajam labai svarbūs išrodo. O tasai vėl negali tų patirti, kurių iškilusysis geidžia. Paveikslui, dailės veikalai menkam Žmogui visai nesukelia jausmų arba tiktai tokius, kurie jokios arba tik mažos dalies teturi su daile. Menkas Žmogus nėra turtingas savo širdyje. Nėra jis toks gyvas, kad galėtų daug, giliai ir viso ko pajausti. Todėl menkas Žmogus ir maža teturi jausmų. Sakoma, jis nėra jausmingas. Paprastai jis ir nėra jautrus. Ir tik žiauresni užgavimai sukelia jo jausmus. Iškilęs Žmogus labai jų daug ir gyvų turi. Ir labai jis jautrus. Kas visai nepareina į omenį menkajam Žmogui, tas iškilusiojo greitai numanoma, ir jojo jausmų giriama ar peikiama, pritraukiama ar atstumiama.
Jausmai nėra auginami, tik Žmogus gali iš lengvo išmokti viso ko, ypačiai tai, kas nelengvai pareina į Sąmonę, ir nuodugniai pastebėti. O kas taip Žmogui pastoja pilnai žinoma, tas jo Sąmonę daugiau pildo ir jausmus sukelia. Todėl iškilęs Žmogus ir nebekreipia savo širdies į dalykus, iš kurių menkasis tiki sulaukti jausmų bangavimo. Jie jam išrodo Žmogaus neverti, gal net Žmogaus nužeminimas. Paveikslui, degtinės skonis ir kvapas nors mažumą iškilusiajam jau yra, kaip kad jis pritiktų kiaulėms, bet ne Žmogui. Nors abejoju, ar kiaulės degtinės ragautų.

Bet nereikėtų vargdienį, kurs nėra "apsiskaitęs", gal nei moka rašyti ir skaityti, jau ir vadinti menku. Gali jis pareidamas į šį Pasaulį atsinešęs būti ypatingą jautrumą ir gali tad iš menkų patyrimų susikaupęs būti be galo daug ir gražių jausmų. Toks Žmogus žymus tarp kitų tuo, kad visuose jo apsireiškimuose pasirodo vidaus turtas. Kalbama tad apie nepaprastąjį gabumą.