Dievo Žodis Žmogui

Gamtą su visais jos turtais aš sukūriau tam, kad jūs visi ja naudotumės, kad per ją prisilietumėte prie tikro, protu dar nesutepto ir neiškreipto Grožio. Tam, kuris ima pažinti ir priimti Gamtos Grožį, atsiveria naujas Pasaulis. Iš tiesų, tai nėra naujas Pasaulis. Tai tik kita jo matymo briauna. Jūsų fizinės akys apkabina Gamtos Grožį, o širdys įgeria jį į save. Grožį įgerti sugebanti širdis, padeda atsimerkti Sielos akims. Sielai pradėjus atsimerkti, kinta viskas. Žmogus ima matyti spalvas, kurių anksčiau nematė, užuosti tokius subtilius kvapus, apie kuriuos anksčiau tik pasvajoti galėjo. Jis ima girdėti gėlės skleidimąsi, skruzdės žingsnių šnaresį, Medžio syvų tekėjimą kamienu. Juslių paaštrėjimas gimdo visiškai naują Pasaulio supratimą, o taip pat ir savęs suvokimą to Pasaulio kontekste. Po to jis ima išmokti valdyti jusles. O tada jis ima suprasti kitų karalysčių Kalbą: supranta gyvūnus ir jų rūpesčius, girdi Medžius, išgirsta Akmenis. Aš visada norėjau, kad Žmogus draugautų ir bendradarbiautų su kitomis karalystėmis ir jų atstovais. Taip, išgirsdamas kitas karalystes, jis ima girdėti ir mane. Taip atsiveria naujas suvokimas, kuriame yra ir tikrasis Žinojimas, ir tikrasis Pažinimas. Toks Žmogus girdi Save, todėl jis gali ir kitiems padėti tai išgirsti. Kuo daugiau bus tokių Žmonių, tuo greičiau Žemėje įsigalės Taika ir Ramybė, tuo daugiau joje gyvenančiųjų ras savo tikrąjį Pašaukimą, nes jis ateina tik būnant Taikoje su savimi ir Pasauliu.

Slavų rodnoverai apie Darnos būvį Taikos ir kovos metu

Darna - tai būsena, į kurią lengviausia įeiti Žmogui, įgavusiam patirties, kuris išgyveno sėkmę Gyvenime ir išmoko valdyti savo aistras. Bet Darna - tai ne tik Ramybė. Darna galima ir įvairiuose aistros pasireiškimuose ir kovoje. Darna yra tuomet, kai visi veiksmai atliekami, būnant ypatingoje Dvasios būsenoje. Darna - Žmogaus ir Gamtos pusiausvyra, kurią Žmogus jaučia gyvendamas ir veikdamas. Ir kiekvienas jo veiksmas jo paties pilnai suvokiamas ne tik asmeniškai, bet ir kai veiksmai atliekami tarsi kartu su visu Pasauliu. Kai jaučiama Pasaulio reakcija į jo veiksmus. Jaučiama ir viso Pasaulio Valia, kviečianti Žmogų pasielgti vienaip ar kitaip bei elgtis visuomet su saiko jausmu. Toje Valioje slypi tiek Protėvių, tiek Žemės, tiek Dievų Valia.

Viso Pasaulio dėmesys, visų pirma, jaučiamas kaip palaikymas, kuris lyg šildo iš vidaus, suteikia jėgų ir ypatingai jaučiamas tuomet, jei Žmogus ryžosi kažkokiam reikalui vienas ar maža grupele. Antra, jis išgyvenamas ir kaip įgimtas saiko jausmas (kuomet peržengiant saiko ribą, vidinis komforto ir teisingumo jausmas pradeda virsti į nerimą). Šio saiko jausmo atstatymas suteikia pasitenkinimą. Darnos būvyje padidėja Žmogaus jėgos ir galimybės. Būnant Darnoje atsiranda ypatingas Pasaulio matymas, kuomet Žmogus tiesiog žiūri į jį ir visas jį išjaučia, pažįsta jį.

Sąvoka Darna sudaro žymią prigimtinės tikybos dalį. Prigimtinės tikybos esmė - ne tik Doros Įstatymo priminimas, bet ir nuolatinis dvasingumo, kviečiančio į kovą už Žmoniją ir Gamtą, Kūrimas. Jos prasmė dar ir ta, kad Žmonės būtų laimingi - įvaldytų Darnos būvį, kuriame galėtų laimingai tęstis jų Gyvenimas, net jeigu jie silpni ir negalingi. Darnos būvio įvaldymo kelią galima įvardinti pagoniškąja askeze.

Aleksandras Žarskus apie Kultūros, religijos ar civilizacijos pirminį pamatą

Kodėl Lietuvių valstiečių Vaikai iš karto nuo žagrės tapdavo inteligentais, šviesuoliais, eruditais, tuo tarpu kai Prancūzijoje tokį lygį pasiekdavo tik per tris kartas? Vėlgi atsakymas tas pats – dėka sudrausmintos ir perkeistos gyvybinės energijos. Tai ką jau pamiršome, pa­ste­bė­jo ki­ta­tau­čiai. Pamoks­li­nin­kas iš Ber­ly­no D. Je­ni­šas (1799 m.) K. G. Mil­kaus žo­dy­no pra­tar­mė­je ra­šė, kad Lie­tu­vių Mo­te­rys ir mer­gi­nos nuo se­no itin gi­ria­mos už skais­ty­bę, ir joms da­ro Gar­bę, kad jų Kalbo­je nė­ra Žodžio, reiš­kian­čio ne­iš­ti­ki­my­bę. To­dėl šeš­tas Die­vo įsa­ky­mas, ku­rį Mes šian­dien ver­čia­me Ne­pa­leis­tu­vauk, kaip pa­ste­bi D. Je­ni­šas, ga­li bū­ti iš­vers­tas tik ap­ra­šy­mu. Pvz., M. Maž­vy­do ka­te­kiz­me (1547 m.) 6-is Die­vo įsa­ky­mas iš­vers­tas Ne­iš­ža­ki sve­ti­mos Mo­ters; M. Pet­ke­vi­čiaus ka­te­kiz­me (1598 m.) – Su sve­ti­ma ne­gy­ven­si.

Nors tai gana akivaizdūs dalykai, tačiau jie ignoruojami. Dažniausiai viską lemia įsitikinimai ir ideologija. [..] 

[..] Išvada labai paprasta – norint ką nors pasiekti, reikia save apriboti, suvaržyti, pasiaukoti. Gyvenimas nuolatos ją patvirtina. Ji tinka ir atskiram asmeniui, ir visuomenei. Kiekviena Kultūra, religija ar civilizacija prasideda nuo draudimų. Religijų, kuriose gausu draudimų, paskirtis – būti nukreiptoms į Žmonijos išsaugojimą ir vystymąsi. Ir atvirkščiai: kai draudimai naikinami – prasideda išsigimimas ir neišvengiama griūtis.

Parengta pagal http://alkas.lt/2012/06/25/a-zarskus-civilizacija-seksas-ir-islikimas/

Oskaras Milašius apie Lietuvos Dvasią

Varguose, bandymuose tegul Lietuvoje įsigali šventojo Pranciškaus Dvasia. Jau šiandien reiktų kalbėti apie Mahatmą Gandį, Vydūną, Rabindranatą Tagorę. Kilnaus žmogiškumo Dvasia bus itin reikalinga. Tiesos kelias – vienas. Lietuvoje gyvena ne vien katalikai. Pastarieji mokysis iš iš savo kilnių, skaisčių, tvirtų kunigų, Mokytojų. Kitų Tikėjimų Žmonėms sektinas Vydūnas, Mahatma Gandis. Viską reikia daryti, kad būtų pašalinta neapykanta. Sektinas Rericho Taikos paktas. … Matau prieš save Lietuvius, prašau jiems iš Dievo palaimos.

Ajerai Kuršių maisto gaminimo tradicijose

Botanikai tikina, kad ajeras nėra reliktinis Lietuvos augalas; jį, greičiausiai, į Lietuvą bus atvežę Lietuvos, Krymo arba Artimųjų Rytų pirkliai. Pirmą kartą apie ajerą Lietuvos rašytiniuose šaltiniuose užsimenama Vilniaus Domininkonų vienuolyno inventorinėse Knygose. 1514 m. inventorinėje Knygoje užrašyta, kad kovo mėnesį iš totoriaus pirklio buvo pirkti du maišai ajero šaknų. Ajero šakniastiebiai Lietuvos vienuolynuose buvo vartojami apetitui sužadinti, likerių ir trauktinių paskaninimui, bei konditerijos gaminių gardinimui. Kai kuriuose Lietuvos dvaruose archimagyrai [Lietuvos karalių, kunigaikščių, didikų ir bajorų rūmų ir dvarų virtuvėse dirbdavo vien tik Vyrai, kuriuos, norint atskirti nuo prastuomenės valgio gamintojų, vadindavo magyrais arba archimagyrais (nuo graikiško žodžio mageiros – virėjas)] ajeru dar gardindavo laukinius Vandens paukščius – gulbes, laukius ir Vandens višteles, šakniastiebių milteliais arba ajerų aliejumi aromatizuodavo kremus, pudingus, kitokius kepinius, dėdavo į kompotus. Tarkuoto ajero būtinų būtiniausiai dėdavo į krienus, patiekiamus prie įdarytos žuvies – karpio, lydekos ar sterko, – štai kodėl garbūs užsienio svečiai negalėdavo atsivalgyti šitaip paruoštos žuvies, spėdavo ir negalėdavo atspėti to nepakartojamai gardaus ir gaivaus skonio...

Bendruomeniškumo svarba tautinei Kultūrai

Tauta reiškia istoriškai susiformavusią, natūralią Žmonių bendruomeninio sugyvenimo, Kultūros kūrimo ir jos „vartojimo“ formą, tiksliau – autentiškumu išsiskiriančią tų formų visumą. Tai aksioma, apie kurią tarsi ir nebūtų reikalo atskirai kalbėti. Vis dėlto silpstant natūraliam, dvasine Kultūra pagrįstam bendruomeniniam sugyvenimui, pasirodo, ši problema įgauna naujų, aktualizuojančių spalvų. Bendruomeniškumą galėtume suprasti dar ir kaip Žmonių gyvensenos, elgsenos būdą, kaip natūralias, vidines Žmogaus Galias ir savybes. 

Bendruomeniškumas Mums svarbus kaip priemonė, galinti užkirsti kelią dezintegracijai, susiskaldymui, fragmentacijai ir susvetimėjimui – reiškiniams, kurie savaime plūsta įvairiais kanalais ir formomis. Argi nematome, kad kaimynas nebesutaria su kaimynu, kad Tėvas nebesusikalba su Vaiku, Žmona – su Vyru? Nesusikalba ir mokiniai klasėje, politikas su politiku...

Justinas Marcinkevičius apie Pareigą

Mano ginklai nukreipti į pagrindinį priešą - į gyvulišką, vartotojišką ir, deja, kol kas visagalį principą: „Gyvenimas - malonumas“. Aš tvirtinu, kad tikras, vertas Žmogaus malonumas yra suprasta ir sąmoningai atlikta Pareiga.

Indigo Vaiko mintys apie Meilę

*Meilė svarbi tuo, kad ji moka sujungti svetimus vienas kitam Žmones. Iš tikrųjų, Žmonės ne svetimi, bet kada jie gimsta, užmiršta apie tai.

*Galima prisiliesti prie Meilės ir suvokti, kad tu ne vienas. Prie jos nereikia liestis nuolatos. Tuomet Žmogus nustoja daryti kažką pats.

*Žmonėms Meilė - jausmas. Man tai kažkas panašaus į bangą. Tai energija, veikianti jūsų Gyvenimą. Ją galima pavadinti Įstatymu, todėl, kad po vieną Žmonės labai silpni. Bet Meilė - ne būtybė. Ji tik padeda susijungti, toliau reikia veikti patiems.

*Yra Tai, kas daugiau už Meilę. Kartais prie šito Tai prisiliečiama, kada išeinama iš šio Pasaulio. Jeigu jūs šitai vieną kartą pajutote, jūs niekuomet negyvensite ramiai. Tai ne dėl Žmonių.

*Tie,kurie nemoka bendrauti ir galvoja, kad jie vieni, gali kreiptis į Meilę, kuri padės jiems pradėti kalbėtis. Tai nėra paprasta tiems, kurie dažnai būdavo vieni. Tam ir sukurta Meilė. Kol ji yra, Žmonės nepasiklys.

Gintaras Beresnevičius apie dievoiešką

Jeigu ieškai galingesnio - visada susiduri su valdžia, Valstybe, politika... Bet tai tik kelio pradžia. Toliau einama Dievo link. Kiekvieno Žmogaus Gyvenimo ašis, mano įsitikinimu, yra būtent dievoieška. Netgi jeigu Žmogus pats to neprisipažįsta arba nesupranta. Dievu jis gali pasiversti daugelį dalykų. Ir galbūt čia metaforiškai kartais noriu parodyti, kad Dievas yra konstruojamas visai ne iš tų elementų, kuriuos turėtume Dievo įvaizdyje įžiūrėti. Ir man pasidarė labai įdomu, kokį rezultatą, kokį Dievą suranda tas, kuris iš principo eina į šalį. Aš nesakau, kad jie susiduria su velniais. Ten yra kitokių Dievų Pasaulis, bet Dievų. Jie galbūt yra civilizacinis ir religinis akligatvis, bet ne tiems patiems Dievams. Dar vienas dalykas, kurį norėjau pasakyti, kad Dievo paieškos, ar jos tikros, ar netikros, bet jos neišvengia absurdų, paradoksų, netikėtumų. Gali būti ieškoma juokiantis, ironizuojant, tyčiojantis ir visiškai rimtu veidu, atsidavus. O rezultatas gali būti tas pats – netikėta.

Parengta pagal http://www.tekstai.lt/tekstai/1-tekstai/151-beresnevicius-gintaras

Medžių mitologizavimas tradicinėje Lietuvių Kultūroje

Viena svarbiausių liaudiškų Tikėjimų ir papročių funkcijų – ugdyti ekologinės elgsenos nuostatas. Žemdirbiškoje Baltų Bendruomenėje vyravusi ciklinė laiko samprata sudarė prielaidas susiformuoti tausojantiems Žmogaus veiksmams gamtinės aplinkos atžvilgiu. Neveltui priežodis sako:„Kiekvienas Vyras turi pasodinti Medį, išauginti Sūnų, pastatyti namą. “Liaudiškoji patirtis gali būti įdomi, naudinga ir šiandien – kaip subtilus metodas įtvirtinant darnius Žmogaus ir Gamtos santykius, suteikiant jiems Doros ir moralės normų pavidalą. Tai išsakyta tautosakos Kūriniais ir tautodailės įvaizdžiais, o visos kalendorinės Šventės yra kuo glaudžiausiai susijusios su fenologiniais reiškiniais. Mitologiniai personažai, senojo Tikėjimo Dievai ir dievybės – tai Gamtos Galios, išreikštos personifikuotai. Į Dievus prosenovės Žmonės kreipdavosi alkavietėse. Tai šventos giraitės, gražiai ar net keistai nuaugę pavieniai Medžiai, dideli Akmenys, šaltiniai ir verdenės, kalneliai ir ežero salos.

Stasys Šalkauskis apie Mūsų Kultūros ir ateities pamatą

Pasakysiu ir apie tikriausią Mūsų būsimojo Darbo įrankį. Jis galima išreikšti dvejais Žodžiais – tautinis protinimas. Tautinėje Mūsų Kultūroje esama net tam tikro pamato: yra tai… rūtų darželis. Čia turime ieškoti tikro Mūsų prisikėlimo pradžios. Jei išlikome kiek gyvi per paskutinius amžius, tik vien todėl, kad turėjome savo rūtų darželį. Ir ateityje ne Žemės platumu, ne tvirtovių stiprumu ir ne turtų gausumu gyvi būsime. Mes būsime gyvi, turtingi ir tvirti, kol turėsime savo rūtų darželį, nes čia tikras Gyvybės šaltinis — Doros brangumynas. Jis Mums apsako, jog tik Doros skaistybėje esama Laisvės, jog Grožyje tikras Žmogaus džiaugsmas ir jog Dora ir dailė – tai viena. Juk ir Mūsų atgimimui auštant
Iš rūtų darželio
Saulelė užtekėjo,
O iš vainikėlio
Spindulėliai ėjo.

Taigi pritaikyti visą Mūsų auklėjimą prie šito aukšto idealo, pasodinti visur, kur galima, rūtų darželį ir ugdyti jame geriausias tautines gėles – štai tinkamas naujiems Mūsų pedagogams uždavinys. Nuo jo vykdymo pareina visa Mūsų ateitis: jei jo nepajėgsime įvykdyti, neišvysime tikro nepriklausomos Lietuvos prisikėlimo…

Ištrauka iš Stasio Šalkauskio laiško kunigui J. Tumui- Vaižgantui

Sufijų Išmintis apie Dievą, Meilę, Darną ir Vienybę

Sufizmas – senovinis dvasinio tobulėjimo mokymas, gimęs VIII-IX amžiuose iš islamo. Tačiau sufijai teigia, kad jų mokymo negalima apriboti nei religija, nei tam tikru istoriniu periodu ar visuomene, nei Kalba. Todėl sufijų apmąstymuose atrasime ir Mahometo, ir Kristaus Žodžių, ir indų Vedų citavimo.

Sufizmo tikslas – Absoliučios Realybės suvokimas – būtent tokios, kokia ji yra iš tikrųjų. Toks suvokimas įgyjamas tik per širdį – dvasinio praregėjimo pagalba. Sufijaus kelias – tai ėjimas į Dievą per Meilę, kai Dievo ieškoma Žmogaus širdyje.

* Kas yra sufijus? Tas, kuris leidžiasi į Kelionę – į Absoliučios Realybės suvokimo kelią, ir šiuo keliu jį veda Meilė ir nuoseklumas. Jis žino, kad Absoliučią Realybę gali pasiekti tik tobulas žmogus (tas, kurio nevaldo aistros), netobulam ji nepasiekiama būtent dėl jo netobulumo. Todėl šis Kelias – keitimasis, dvasinis augimas ir vidinis praregėjimas.

* Žmogus negali tobulėti, jei jo mintis ir poelgius valdo bei tironiškai kontroliuoja aistros. Tokio užvaldymo pasekmė – silpna dorovė ir gebėjimo skirti Tiesą nebuvimas. Dėl to netobuli žmonės mato iškreiptą realybę, ir, patys to nesuvokdami, gyvena iliuzijose.

* Bendražmogiški sufizmo tikslai: