Gustavas Lebonas (Gustave Le Bon) apie idealo svarbą Tautai

Minia nustos būti barbariška tik tada, kai po ilgų pastangų ir nuolatinių karų bei perversmų įgis idealą. Nesvarbu kokį; ar tai būtų Romos kultas, Atėnų Galia, ar Alacho Pergalė, jo užteks visiems rasės individams, siekiantiems jausmų ir minčių Vienybės.

Tada jau gali gimti nauja civilizacija su savo santvarka, Tikėjimu ir menais. Rasė sekdama savo idealą pamažu įgis visas savybes, kurios jai suteikia Šviesos, Galios ir didybės.

Be abejonės, tam tikromis akimirkomis ji vis dar bus minia, bet po kintančiais minios požymiais slūgsos tvirtas pagrindas, rasės Siela, kuri Tautai suteikia pastovumo ir pergali atsitiktinumą.

Tačiau laikas, atlikęs Kūrybos misiją, pradeda griaunamąjį Darbą, kurio neišvengia nei Dievai, nei Žmonės. Tam tikrą Galios ir tobulėjimo pakopą pasiekusi civilizacija nustoja augti ir nuo šio akimirksnio ji pasmerkta greitai silpti. Sparčiai artėja civilizacijos senatvė.

Šiuo neišvengiamu tarpsniu idealas, palaikantis rasės Sielą, visada nusilpsta. Idealui blėstant, suyra visi religiniai, politiniai ir socialiniai dariniai, kuriuos jis buvo įkvėpęs.

Lietuvių chartija

Lietuvių chartija – Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto 1949 m. birželio 14 d. parengtas ir leidinyje „Pasaulio lietuvių bendruomenė“ 1949 m. Augsburge paskelbtas dokumentas, išreiškiantis Lietuvių išeivijos tautinio solidarumo principus.

Lietuvių chartija sumanyta Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto komisijai, kurią sudarė Domas Krivickas, Kipras Bielinis, Petras Karvelis, Vytautas Vaitiekūnas ir Mečys Valiukėnas 1948 m. kuriant Pasaulio Lietuvių bendruomenę – Lietuvių chartija paskelbta kartu su laikinaisiais Pasaulio Lietuvių bendruomenės nuostatais.

Lietuvių Charta

LIETUVIŲ TAUTA,

užsigrūdinusi amžių kovose dėl teisės laisvai ir nepriklausomai gyventi savo Tėvų Žemėse, vieninga Valia siekia savo Gyvybę, Kalbą, tautines bei valstybines tradicijas išlaikyti, kurti ir ugdyti, kad savo tautine Kultūra visuotinei Žmonių giminės pažangai bendradarbiaudama, vykdytų Visagalio Valią ir laisvo Žmogaus pašaukimą. Lietuvių Tautos amžinųjų siekimų vardan skelbiama ši

LIETUVIŲ CHARTA

Stasys Šalkauskis apie pasipriešinimą

Brutalios nieku nepateisinamos prievartos atveju, ypač kai šita prievarta kėsinasi prieš švenčiausias prigimtąsias teises, serviliškas nusilenkimas prieš ją arba net kompromisas su jąja yra mažiau naudingas negu griežtas, pirmu net pažvelgimu visai nenaudingas pasipriešinimas. Tai įvyksta jau todėl, kad vergiškas nusilenkimas prieš brutalią prievartą demoralizuoja Žmones moraliu atžvilgiu ir padaro juos bergždžius bet kuriai platesnei kūrybinei visuomeninei akcijai.

Šitos Tiesos pripažinimas dar toli gražu nereiškia, kad apskritai visuomeniniame Gyvenime bei veikime galima apsieiti be kompromisų. Ten, kur reikalingas yra suderinimas įvairių įvairiausių pažiūrų praktikos dalykuose ir sutaikymas priešingų interesų, kompromisai yra neišvengiami, tik reik gerai skirti, kad kompromisai tegali liesti Žmonių interesus ir taktikos priemones, bet ne dorinius principus. Nusilenkimas prieš nieku nepateisintą brutalią prievartą, kuri užgauna prigimtąsias Žmonių teises, yra iš tikrųjų šitos prievartos legalizavimas, kas yra nedora ir yra net nusižengimas.

Seneka apie Ramybę

Svarbus nerimasties šaltinis yra toks Gyvenimas, kai susijaudinęs stengies, kad kam nors nepasirodytumei toks, koks esi. Juk daugelio Žmonių Gyvenimas melagingas, skirtas apsimetinėti. Mat ilgas savęs stebėjimas kankina: bijoma pasirodyti kitokiam nei įprasta. Niekada neišsilaisviname iš rūpesčių, galvodami, jog kiekvieną sykį esame vertinami, kai tik į Mus pažvelgiama. Juk atsitinka daug ir nenoromis Žmogų apnuoginančių įvykių ir, nors toks kruopštumas gerai klojasi, nuolatinis Gyvenimas su kauke nėra nei malonus, nei ramus. O juk kiek malonumo turi nuoširdus, pats save puošiąs paprastumas, niekaip savo būdo nedangstąs! Tačiau, jei viskas visiems atvira, tai šitaip gyvenant iškyla paniekos pavojus. Esama Žmonių, iš aukšto žiūrinčių į viską, prie ko prieina arčiau. Bet Dorybei nėra pavojaus, kad nupigs visų pamatyta, ir verčiau būti niekinamam dėl nuoširdumo, negu kankinamam nuolatinio apsimetinėjimo. 

Joga Vasišta apie pastangas

Ko nors pasiekti šiame Pasaulyje galima tik asmeninėmis pastangomis, o jeigu kas nors nepasiseka - tai tik dėl nepakankamų pastangų. Tai akivaizdu, o tai, kas vadinama likimu, yra prasimanymas, nes jokio likimo nėra. Asmeninės pastangos, Rama, tai tie protiniai, žodiniai ir fiziniai veiksmai, kurie pagal švento Žmogaus nurodymus surašyti šventrasčiuose. Tokių pastangų dėka Indra tapo Dangaus karaliumi, Brahma sutvėrėju ir visi kiti Dievai užsitarnavo savo vietas. 

Pastangos gali būti dviejų rūšių - praeitų Gyvenimų pastangos ir šio Gyvenimo pastangos. Pastarosios gali neutralizuoti ankstesniąsias. Likimas tai niekas kitas, kaip praeitų Gyvenimų pastangos. Šios dvi kategorijos nuolat konfliktuoja ir laimi stipresnioji.

Arvydas Šliogeris apie savo Dievus

Raigardo slėnis Lietuvoje

Mano Dievas yra šio Pasaulio Dievas. Mano Dievo altoriai yra Ąžuolai, Miškeliai, laukai, drebulynai, žydinčios obelys, upeliai, ežerai, žolynai, kalvos, ūkanos ir upėtakiai. Saulė yra mano Dievas, debesys yra mano Dievas. Štai vienas mano dievulis gyvena Grūdos upelio sietuvėlėje, kiek žemiau Marcinkonių.

Senoji Lietuvių religija buvo stebėtinai nestabmeldiška – Lietuvis meldėsi ne lėlėms ar pasakoms, o gamtiniams Gyvybės gyvūnams – Medžiui, žalčiui, lietui ar Saulutei, ir tuo Mes, dabartiniai Lietuviai, galime didžiuotis. 

Sulaukęs tiek metų, kiek turiu, aš esu debesų ir upelių Žmogus; kažkada Kavolis labai tiksliai pasakė: laukų ir Miškų Žmogus. Visi mano Dievai, visos mano dievybės yra ten, laukuose ir Giriose, kalvose ir debesyse. O jeigu kas mane vadina ateistu, tai jau ne mano bėda. Aš nesu joks ateistas ir netgi visai nejuokaudamas tą Gyvosios Gamtos Galybę, kuri man dovanoja absoliučiai viską, vadinu Senuoju Šeimininku – čia iš Faulknerio – arba Senuoju Sodininku.

Alternatyvi mityba - žaliavalgystė

Žaliavalgystė tai toks mitybos būdas, kuomet Žmogus nevalgo kepto, virto, troškinto ar kitaip termiškai apdoroto maisto. Žmonės, propoguojantys ši mitybos būdą, maistą kaitina ne aukštesnėje nei 43 C temperatūroje arba visiškai jo termiškai neapdoroja. Taip maiste išsaugomi vitaminai, nesunaikinami enzimai ir veikliosios medžiagos. Tiesa, dažnai Žmonės apie žaliavalgystę būna dvejopos nuomonės. Vieni teigia, kad šis mitybos būdas tikra panacėja, galinti išgelbėti Pasaulį, sunaikinti visas ligas ir net padėti ataugti dantims. Kita pusė sako, kad tai dar viena ekologijos „mados“ tendencija, kuri greitai pradings. Į žaliavalgystę reikėtų žiūrėti kaip į vieną natūralaus ir sveiko Gyvenimo dalį, kuri gali mums padėti palaikyti gerą Sveikatą. Tačiau reikia nepamiršti, kad mus supa begalė veiksnių ir jei pakeisime tik mitybą, pasaulis taip greitai nepasikeis. 

Pagrindiniai aspektai: Kuo natūralesnis maistas. Geriausia maistą valgyti tokį, kokį jį mums duoda Gamta. Idealu būtų, jei Žmogus galėtų valgyti vos nuskintus vaisius ar išrautas daržoves. Pavyzdžiui, būtų labai gerai nenulupti odelės, tačiau tai praktiškai neįmanoma, jei jūsų daržovė nėra auginta ekologiškai. 

Aliaksėjus Dzermantas: "Gudai – tai slaviškai kalbantys Baltai“

Su baltiškosios idėjos pakilimu Gudijoje lygiagrečiai žygiuoja ir taip vadinamo „litvinizmo“ teorijos. Tai labai nevienalytis reiškinys, kurio pagrindiniai postulatai remiasi bandymais monopolizuoti LDK istoriją, tačiau savaime litvinizmas gali būti tiek grynai slavofiliškas, tiek „slaviškai baltiškas“, kai baltiškosios baltarusių šaknys pripažįstamos, bet visa tai įgauna ryškų „antižmudinišką“ (antižemaitišką), „antilietuvisišką“ (antilietuvišką) atspalvį. Pastaruoju metu Gudijoje galima pastebėti susidomėjimo LDK palikimu augimą, kurį lydi Lietuvos vaidmens ir vietos paieškos mūsų tapatybėje. Pats šis reiškinys iš tiesų nevienalytis, todėl jame ganėtinai paplitę aukščiau išvardinti požymiai. Mano požiūris į litvinizmą kritiškas. Manau, kad „slavofiliškasis“, konfrontacijos su šiuolaikiniais Lietuviais siekiantis litvinizmas, yra negatyvus reiškinys, kylantis iš antilietuviškos rusų istoriografijos, savo ideologijos interesuose įvardijančios slaviškąjį (rusėnų) elementą Didžiojoje Kunigaikštystėje kaip tam tikrą Kultūros nešėją baltiškojo (lietuviškojo) elemento atžvilgiu.

Julijus Evola apie svarbiausią užduotį

Svarbiausia užduotis yra elito sukūrimas, kuris, pasisėmęs jėgų, su visu intelektualiuoju griežtumu apibrėš šią idėją, kurios viešpatavimo vardan Mes turėsime susivienyti. Visų pirma šioji idėja privalo nugalėti naujojo, griuvėsiuose išlikusio Žmogaus vaizdinyje. Jeigu mums bus lemta įveikti šį krizės ir nestabilios, iliuzinės tvarkos periodą, tai tik tokiam Žmogui priklauso ateitis. Tačiau, jeigu netgi šio Pasaulio likimas nulemtas, ir mūsų laukia visiškas sunaikinimas, privalome laikytis savo: bet kokiomis aplinkybėmis tai, kam Mes dar turime jėgų – išsipildys, nes mūsų Tėvynė negali būti nei nukariauta, nei sunaikinta priešo.

Vydūno laiškas Lietuvos prezidentui 1919m.

Lietuva dabar šaukte šaukia kiekvieno Tėvynės Vaiko pilno pasišventimo jos labui ir kad kiekvienas mestų visus siaurus asmeniškus pageidimus. [...] Šiuo laiku yra pirm viso būtina visiems pilnoj Vienybėj žengti prie vieno tikslo: prie Lietuvos išvadavimo, prie žmoniško mūsų Tautos Gyvenimo.
Eisime visi tais takais, kuriuos Likimas yra Lietuvių Tautai nutiesęs. Jie veda regimai aukštyn Żmonijos Švieson.

Čarlzas Darvinas apie Dievą

Be galo sunku įsivaizduoti, kad ši neaprėpiama ir nuostabi Visata, taip pat kaip ir Žmogus, atsirado atsitiktinai; būtent tai man atrodo rimčiausias Dievo egzistavimo argumentas. 

Vytis – daugiau dvasinis, o ne žemiškas karys

Vieno ar kito dalyko kilmė ir sąsajos – ne tas pats. Kilmė reiškia, kad Vytis tiesiogiai išsirutuliojo iš tam tikros dievybės vaizdinio. O sąsajos neverčia kalbėti apie genetines ištakas, kilmę. Pirmiausia čia ateina galvon bene pagrindinis Lietuvių Dievas Perkūnas. 

Dar XX a. pradžioje užrašytoje tautosakoje jis įsivaizduotas jojantis ant balto žirgo su iškeltu ugniniu (žaibo) kalaviju. Taigi galėtume sakyti – tikras Vytis. Nors reiktų patikslinti, kad Perkūnas vis dėlto dažniau važiuoja ratuose, dviračiame vežime. Be to, jis turi labai daug kitų atributų bei apraiškų. 

Manau, kad jei Lietuvos kunigaikščiai būtų pasirinkę savo, o vėliau ir Valstybės herbu būtent Perkūną, tai jis turėtų ryškesnių mitinių požymių. Pavyzdžiui: „liepsningi“ plaukai, vietoj kalavijo gal – akmeninis kirvukas. Tad apie Perkūno ir Vyčio sąsajas kalbėti nors ir galima, vis dėlto nereiktų jų pervertinti. 

Be to, sąsajos gali būti ir antrinės, ir tiesiog tipologinės, archetipinės – būdingos vaizdiniui pagal pačią jo struktūrą. Šioje vietoje nuo mitologijos kaip tik ir pereiname prie simbolikos. 
Mitologija yra daugiau nei Dievų įvaizdžiai ar jų sąrašas...