Omramas Mikaelis Aivanhovas apie Gėrį ir blogį

http://www.efoto.lt/node/329260 nuotrauka

Gėris yra amžinasis, kūrybinis, galingas principas, tai pats Dievas… nors iš tikrųjų Dievas yra aukščiau Gėrio. (…) Gėris yra Dievo pasireiškimas, o blogis – Gėrio atlieka, tai, kas nerado sau vietos kosminėje Darnoje. Taigi, niekada negalima blogio sulyginti su Gėriu, jis nėra amžinas kaip Gėris, neturi Galios, Gausos. Todėl klysta tie, kurie mano, kad Gėris ir blogis yra vienodos Galios esybės, besigrumiančios ir nepajėgiančios viena kitos nugalėti. Blogis, aš jau tai sakiau, yra Gėrio likutis, nuosėdos; jį galima palyginti su medžiaga, kuri lieka, kai iš rožių ar kitokių gėlių žiedlapių išsunkiama kvintesencija, medžiaga, kuri, negalėdama būti išvalyta, neturi savybės atspindėti dieviškumą.

Lapkričio 29-oji – Tautos Telkties diena

Kai už lango jau žemė nuklota švelniu šerkšnu ir žiema girgždėdama atrieda į Mūsų Namus, prisimename praeitus metus ir būtent lapkričio 29–ąją dieną. Tą dieną buvo surinktas reikiamas balsų kiekis inicijuoti pirmajam – tikrajam Tautos referendumui. Šią dieną įamžinti ir paminėti nusprendė aktyvus visuomenės veikėjas, tinklaraščio „Darnos Didvalstybės“ Kūrėjas ir autorius Raimundas Bakutis. Kalbame su juo.

Visai neseniai veidaknygėje pasirodė Jūsų organizuojamas renginys „Lapkričio 29-oji – Tautos Telkties diena“. Kaip kilo šis sumanymas?

Mintis paminėti šia dieną kilo lygiai prieš metus. Tuomet po nežmoniškų Tautos pastangų ir tokių pat valdančiųjų pastangų sužlugdyti parašų dėl referendumo surinkimą, vis dėl to pavyko surinkti daugiau nei 320 000 reikiamų piliečių parašų. Tai buvo pirmasis Tautos istorijoje referendumas, kurį inicijavo pati Tauta. Ne vienam man šis įvykis buvo tikras stebuklas, sušildęs Sielą ir suteikęs bent trumpam Vilties spindulį, kad Mūsų Tauta vis tik geba, reikalui esant, susitelkti. Ji pranešė, kad dar gyva. Mačiau ir jaučiau kitų Žmonių džiaugsmą, pakylėjimą, kuris buvo panašus į tą, išgyventą 1989 – 1990–aisiais. Tai buvo diena, kuomet Tauta pati ėmėsi spręsti gyvybiškus jai klausimus. Todėl lapkričio 29-oji buvo tikroji Tautos Telktis, ta kibirkštis, kurią, manau, reikia ir būtina pažymėti. Oriai, kilniai, tauriai.

Mirča Elijadė (Mircea Eliade) apie istorijos kūrimą

Kuo jis [Žmogus] darosi šiuolaikiškesnis, t.y. kuo bejėgiškesnis istorijos baisumų akivaizdoje, tuo mažiau turi šansų pats kurti istoriją. Nes ta istorija arba vyksta pati savaime (kaip veiksmų, įvykdytų praeityje <...> atgasis), arba leidžiasi kuriama vis mažesnio skaičiaus Žmonių, kurie <...> turi pakankamai priemonių priversti kiekvieną individą justi tos istorijos padarinius.

Lietuvių moralinis kodeksas, bičiulystė ir pagalbinės giminystės struktūra

Visiems turbūt dar ir šiandien žinoma, kad „prie bičių – Vyrų darbas“, kad bitininkauti gali tik Vyrai ir tik suaugę Žmonės. – Užsiiminėti bitėmis – tai tas pats, kaip ir užsiiminėti Moterimis, – manė senovės graikai, panašiai greičiausiai galvojo ir Mūsų Lietuviai.
Kad šis konstatavimas nereiškia vien tik socialinio Darbo pasiskirstymo tarp Vyrų ir Moterų, rodo itin taiklūs Juozo Petrulio vesti apklausinėjimai Merkinės ir Dubingių apylinkėse. Jie atskleidžia naują, bent Mūsų iki šiol dar niekur nepastebėtą, socialinį bitininkystės aspektą: „Praeityje ir kone iki pastarojo laikotarpio beveik visi bitininkai būdavo iš Šeimų, kuriose augo keli Broliai. Bitininkaudavęs paprastai antrasis“ – tokias kuklias išvadas, neieškodamas apibendrinimo, padaro Mūsų tautosakininkas.

Stasys Raštikis apie Lietuvių Tautą

Aš tikiu Šeimos Galybe Tautos ir Valstybės Gyvenime. Jokia Mokykla, jokios, net geriausios, organizacijos ir jokie auklėtojai negali turėti tiek įtakos Vaikui ir jaunuoliui, kiek turi geras Tėvas ir gera Motina. Aš netikiu, kad galėtų būti gerų Tėvų blogi Vaikai. O jei retkarčiais taip ir pasitaiko, tai į tai tenka žiūrėti kaip į išimtis, nes ir geri Tėvai kai kada gali padaryti vieną kitą klaidą. Tai  yra žmogiška ir nesugriauna principo, kad pagrindinis visos Tautos moralinių jėgų šaltinis yra gera Šeima.

Man imponuoja Lietuvos istorija. Aš stengiuosi matyti Mūsų praeities įvykius tokius, kokie jie yra buvę realybėje, be pagražinimų ir be piktos kritikos. Mane džiugina Lietuvos laimėjimai ir jaudina jos nelaimės. Į praeities įvykius aš žiūriu ne kaip į medžiagą Mūsų ginčams dabartyje ir ateityje, bet kaip į praktiškus pavyzdžius ir pamokymus dabarčiai ir ypač ateičiai. Gerbdamas Lietuvos praeitį ir tos praeities Mūsų Tautos veikėjus, aš stengiuosi suprasti juos tokius, kokie jie iš tikrųjų yra buvę. Aš nebijau kalbėti apie jų nuopelnus ir klaidas, tačiau visada su tinkama Pagarba visiems savo Tautos patriotams.

Dobilas Kirvelis apie sąlygas žaliosios Lietuvos atsiradimui

Kad Lietuva būtų „žalia“, Lietuvos Žmogus privalo Gamtą, ypač Gyvąją Gamtą matyti, ne kaip Žmogaus-plėšrūno auką, bet kaip kasdienio Gyvenimo partnerį, privalo su ja sietis ne konkurentiniais ar plėšrūniškais, bet, kas yra būtina - kooperaciniais ryšiais: „Žmogus padeda Gamtai – Gamta atsilygina - tarnauja Žmogui“. Kad tai būtų įgyvendinta - visų pirma tokie pat santykiai turi būti įgyvendinti ir tarp pačių Žmonių – tarp jų vyrautų ne plėšrūniški, ne konkurentiniai, bet partneriniai kooperatyviniai ryšiai: „Aš padedu tau, tu padedi man, Mums visiems vadovaujantis bendru etiniu principu – Gamta ir Žmogus joje yra pati didžiausia vertybė, o materialiosios vertybės (materialusis turtas, pinigai) niekada negali būti svarbiau už Žmogų ir Gamtą“. Visuomenė, kuri materialųjį turtą iškelia virš Žmogaus ir Gamtos tampa amoralia visuomene, ji save naikina ir yra pasmerkta išnykti. (I. Kanto etinio imperatyvo – neokantinės etikos variacija).

Vydūnas apie svarbiausią Žmogaus uždavinį Gyvenime

Žmogus iš viso, kas regimai apsireiškia, yra artimiausias Pasaulio Priežasčiai. Jis yra tarsi pirmutinis jos įrankis Gamtos Gyvenime. Per jį veikia visi kiti žemesni Gamtos skyriai. O tam veikimui jis neturėtų priešintis.

Savo prigimtyj jis suglaudžia visus Gamtos skyrius. Be to, jis nuolatinėje santaroj stovi su tais. Todėl jam, kaip aukštesniam, pridera Gamtoj vadovauti. Arba kitaip sakant: Žmogaus prigimtis yra Gamtos dalelė, tam kartui jam paduota. Toji nuolatai minčių, geismų, Gyvybės ir materės srityse labai smulkiomis dalimis grįžta Gamton ir iš jos vėl naujėja. O šitą nykstančią ir atsigaunančią prigimtį Žmogus turi suvaldyti tarnybai tam, kas aukšta, taip kad judėjimas, šviesybė iš giliausių Gyvybės gelmių galėtų ja apsireikšti.

Rods nėra taip, kad be Žmogaus Aukštoji Pasaulio Priežastis nepasiektų regimosios Gamtos. Ji apsireiškia jau matere. Apsisako ja aiškiai, kad Ji „yra“. O augmenija ji prataria visai ypatingu būdu. Nėra Žmogaus, kurs nebūtų pajautęs Grožybės, kuri kyla tarsi iš amžinybės bedugnių ir žiedeliais bei tųjų kvapais, pavidalais bei varsais, augmenų žalumu bei gaivumu apsireiškia. Tik ji lyg labai toli stovi už to, kas regima.

Unikali Paulavos (Pavlovo) Respublika XVIIIa. Lietuvoje - demokratiško valdymo pavyzdys

Eugenijaus Onaičio nuotrauka iš http://goo.gl/ir4ykj

Netoli Vilniaus, prie Turgelių XVIII-jame amžiuje (nuo 1769 iki 1795 metų) gyvavo unikali Paulavos (Pavlovo) Respublika. Respubliką savo dvare įkūrė social-fantazuotojas Povilas Ksaveras Bžostovskis. Ją sudarė Merkinės dvaras (34 valstiečių ūkiai), sujungtas su Turgelių palivarku (iš viso 78 valakai, apie 1640 ha). Valdė prezidentas (pats dvaro savininkas) ir valstiečių seimas, turėjo savą miliciją ir net savus pinigus. 


Povilo Ksavero Bžostovskio Gyvenimas ir veikla


P. K. Bžostovskis (1739-1827) buvo Turgelių parapijos klebonas, mokslo mylėtojas, literatas, vertėjas, filantropas ir nacionalinio meno mecenatas, rašytojas. Didžiosios Kunigaikštystės referendorius, Stanislovo Augusto laikų Respublikos epochos valstiečių santykių reformatorius, nuolatinių studijų ir akademinių konsultacijų valstiečiams pradininkas, Mokyklos valstiečių Vaikams steigėjas, Pavlovo Respublikos įkūrėjas.

21 Žmogaus savybė, sudarančios Žinojimą

Vedų Išmintis labai aiškiai Mums sako, kokios Žmogaus savybės sudaro Žinojimą ir kuo tai skiriasi nuo paprasčiausio informuotumo. Tų savybių lygiai 21 ir tik šiomis savybėmis, pasak Vedų, pasižymintį Žmogų galime vadinti išties žinančiu. 

1. Kuklumas. Žmogus neturi siekti, kad jį pripažintų ir garbintų. Ir netgi tuo atveju, jei Žmogus pasiekė gan aukštą dvasinį lygmenį, o tiksliau, būtent dėl šio pasiekimo, jo savivertė turi būti atitinkamai nuosaiki. Daugeliui Žmonių puikybė buvo ir yra neįveikiamu barjeru dvasinio augimo Kelyje, vedančiu į nuopolį ir pačių geriausių ketinimų žlugimą;

2. Nuolankumas;

3. Prievartos atsisakymas. Reiškia, kad kiekvienas Žmogus jokiomis aplinkybėmis neturi būti kitų gyvų sutvėrimų kančių priežastis;

4. Pakantumas. Reiškia, kad Žmogus turi sugebėti atsilaikyti savo įgeidžiams ir norams, tvirtai pakęsti įvairius neramumus ir išbandymus, kuriuos sukelia nepalankios aplinkybės, Gamtos reiškiniai ir priešiškai nusiteikę sutvėrimai;

Gintaras kaip pinigas

Nuotrauka http://on.lt/gintaras

Yra įvairių nuomonių, ar numizmatikoje pinigais turėtų būti laikomos kriauklės, sraigės, kabliukai žuvims gaudyti, žiedai, kriauklelių vėriniai, gintaras, porcelianas ir popieriniai pinigai. „De gustibus non est disputandum“ – todėl šio klausimo čia nesvarstysiu. Vis dėlto atrodo, kad beveik visi numizmatai domisi bet kokiais daiktais, kurie yra ar buvo naudojami kaip mainų priemonė.

Kone kiekvienas Amerikos numizmatas savo spintoje turi keletą pavyzdžių kriauklelių vėrinių arba „dentalia pretiosum“, indėnų naudotų ne vien kaip papuošalai, bet ir kaip pinigų pakaitalai.

Kai kurie Europos numizmatai savo spintose laiko keistus senos odos gabalus, viduramžiais naudotus vietoj pinigų Vakarų Rusijoje. Esama daugybės kitų vietinių mainų priemonių, jau žinomų numizmatikos Pasaulyje.

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir jo magiškas Pasaulis

Kiek iš 100 Žmonių galėtų pasakyti, kas yra Čiurlionis? Keturi penki? O gal dar mažiau, jei kalbėsime ne tik apie Lietuvą. M. K. Čiurlionis turėjo burtininko, mago, aiškiaregio, žiniuonio gebėjimų, todėl visiškai suprantama, kad akademinės kvalifikacijos visiškai yra per menkos vertinant šio genijaus Kūrybą. Sąvoka „tamsieji menai ir mokslai“ daugeliui kelia mistines asociacijas, bet iš tikrųjų tai apima visas būrimo ir pranašavimo būdų technikas. Vis dėlto „tamsiųjų mokslo menų“ sąvoka dažniausiai vartojama, kai paslaptingos technikos padeda įgyvendinti užsibrėžtus ar pageidaujamus tikslus. 

Čiurlionio ketinimas panaudojant savo kūrybines Žinias susieti Žemės planetą su Aukščiausiąja Tvarka rodo, kad jis norėjo, kad Žemėje būtų taip, kaip Danguje. Seniausios magijos apraiškų aptinkama ne tik senovės Egipte, indų Vedose, Baltų tradicijose, bet ir krikščionybėje. Akivaizdu, kad M. K. Čiurlionis visą Gyvenimą domėjosi kaimo magijos ritualais. Tai jį skatino ne tik aplinka, sodyba Gamtos prieglobstyje, bet ir aukštosios Mokyklos absolvento diplomas. Daugumas Čiurlionio paveikslų yra tarsi besitęsiantys Šviesos ir tamsos magijos ritualai. Mes dažnai labai toli ieškome to, kas tiesiog greta.

Kristijono Donelaičio Žmogaus elgesio kodeksas

Kiekvienam daryti gera
Savo Darbu ir Žodžiu,
Visad elgtis taip, kaip dera,
Ir garbingas būt geidžiu.

Nekerštauti niekada,
Gyvo padaro gailėti,
Dievą, Žžmones jo mylėti
Mano priedermė šventa.