Johanas Volfgangas Gėtė apie elgesį su kitais Žmonėmis

Jeigu matote Žmones tokius, kokie jie yra, su visais jų trūkumais ir ydomis, niekada nepadarysite jų geresnių. Bet jeigu elgiatės su jais kaip su idealiais Žmonėmis, pakeliate juos į aukštumą, kurioje norite juos matyti.

Žemė – gyvas organizmas

Laikas jau kitaip suprasti gyvojo organizmo sąvoką, kuri suformuluota remiantis vien tik Žmogaus psichologija. Kol kas Mes gyvąja Gamta, o juo labiau protinga, laikėme tik tas organizuotos materijos skvarmas (formas), kurios savo savybėmis panašios į Žmonių ir gyvūnijos Pasaulius.

Gamtos objektų, kurie žymiai skiriasi savo dydžiu, energijos vartojimu, gyvenimo trukme, apykaitos procesų greičiu, „gyvai ir protingai“ materijai nebuvome linkę priskirti. Toks „homocentrizmas“ atvedė mokslą į Gamtos dėsnių pažinimo aklavietę.

Ši problema ypatingai aktuali Žmonijos ir planetos tarpusavio ryšyje. Žmonija, kuri labiau linkusi rūpintis ne Gyvenimu, o buitimi, gyvenanti „čia ir dabar“, beatodairiškai ir planingai naikina natūraliąją Gamtą, planetos natūralios „anatomijos“ elementus keisdama jai nepriimtinais ir žalingais pakaitalais.

Indoeuropiečiai ir jų prokalbė

Prieš šešetą–aštuonetą tūkstančių metų dar nebuvo nei Lietuvių, nei Latvių, nei rusų, nei lenkų, nei vokiečių, nei daugelio kitų Tautų. Tuomet egzistavo indoeuropiečių protautė, iš kurios ilgainiui atsirado daugelis dabartinių Europos ir Azijos Tautų, priklausančių gausiai indoeuropiečių Šeimai ir sudarančių dabar kone pusę visos Žmonijos. 

Jeigu senų senovėje buvo indoeuropiečių protautė, tai, savaime suprantama, turėjo būti ir indoeuropiečių prokalbė, kuria jie susikalbėdavo. Šia prokalbe kadaise šnekėjo visų indoeuropiečių 

protėviai. Atskiros ide. Kalbos atsirado po labai sudėtingo anos prokalbės skaidymosi. Tuos laikus, kai dar nebuvo atskirų ide. kalbų, vadiname indoeuropiečių prokalbės arba indoeuropiečių kalbinės 

bendrystės laikais. Ilgainiui ide. prokalbė pradėjo kisti. Yra daug priežasčių, lemiančių Kalbų kitimą. Pirmiausia minėtinos visuomeninės priežastys. Anot A. Mejė, ryšys tarp visuomenės vystymosi 

tempų ir Kalbos raidos tempų yra labai glaudus. Kalbų vystymąsi veikia įcentrinės ir išcentrinės jėgos. Įcentrinės jėgos – tai Žmonių konservatizmas, geros susisiekimo sąlygos, padedančios bendrauti, bendra teritorija, bendra Kultūra, sava Valstybė, bendras ekonominis Gyvenimas, bendrinė (literatūrinė) Kalba, raštas, Knygos...

Vydūno laiškai skautams. Žmogus ir laikas

Žmogaus ir Laiko Lenktynės
Dabartyje Žmones labai skubrūs. Laikas jiems nuostabiai greitai prašoksta. Tiek daug visa - ko reikia atlikti, o norėta visa – kuo ir pasigerėti. Visokie Darbai turi būti daromi kuo greitiausiai, visokie žygiai reikalauja didiausio skubumo, kad atsitinka visokios nelaimės. Pasinaudojama tam visokiomis priemonėmis. Jomis galima greitiau visa – ką pasidirbti, trumpu laiku savo tikslus. Reikiant kur – nors netgi labai toli nukilti, tam labai gerai padeda traukinys, o dar smagiau sauvežis, automobilis. Visa tai bet pralenkia kelionės su lėktuviu. Trumpu laiku galima net apskristi visą žemės rutulį. Visa to seniau nebuvo. Laikas buvo Žmonėms ramus ir kantrus. Ir nevargino Žmonių kaip šiandien. Dabar atrodo, kaip kad jis nuolatai rėktų: „Skubinkis! Aš tik greitesniu!“ O Žmogui paklausiant, jam ir erdvė lyg kitokia pasidaro. Nebėra ji tokia plati ir nenugalima. Net gi didelė toluma lyg susmunka. Savo greitumu laikas ją išdildo, Žmogų sviesdamas per jį. Apie visa tai pamąstius, sukyla klausimas, kas laikas, kas erdvė ištikrųjų. Šv. Augustinas manė, kad Dievas juodu pirmiau sukūręs, o tada tik Pasaulį. O garsusis mąstytojas I. Kant‘as skelbė, kad laikas, erdvė ir priežastybė esą Žmogaus Dvasios pažvalgos apstabai. Vadinas, Žmogus galįs ką – nors sužinoti ir išmanyti tiktai laiko, erdvės ir priežasties patyrimo apstabinimu.

Ekhartas Tolė (Eckhart Tolle) apie tylą ir Ramybę

Daugiau dėmesio skirkite tylai, o ne garsui. Įsiklausydami į išorinę tylą, sukuriame vidinę tylą, nes nutyla protas. Taip atsiveria vartai.


Kiekvienas garsas gimsta iš tylos, miršta tyloje, o per visą savo buvimą jis yra supamas tylos. Tyla sudaro sąlygas būti garsui. Ji yra neatsiejama, nors ir neišreikšta kiekvieno garso, kiekvienos muzikinės gaidos, Dainos, Žodžio dalis. Neišreikštumas yra mano tariamuose Žodžiuose kaip tyla. Todėl kartais sakoma, kad niekas šiame Pasaulyje taip neprimena Dievo, kaip tyla. Turite tik skirti jai dėmesio. Net kalbėdami sąmoningai girdėkite tarpus tarp Žodžių, trumpus atokvėpio mirksnius tarp sakinių. Jei taip darysite, jumyse gausės Ramybės. Nes neįmanoma skirti dėmesio tylai prieš tai nenurimus viduje. Tyla išorėje, tyla viduje.

Tauta kaip dvasinė bendruomenė

Nors ir atremta i biologinį pagrindą, Tauta nėra tik kraujo bendruomenė. Kaip Žmogus yra daugiau negu tik Gamtos padaras, taip ir Tauta. Būdama žmogiškoji bendruomenė, Tauta visų pirma yra dvasinė bendruomenė, tuo pačiu — ne prigimties, o Kultūros dalykas. Kultūra yra tasai pagrindas, kuris atitinkamą bendruomenę sutelkia į Tautą.

Patinka ar nepatinka, bet taip yra: kadangi Tauta visų pirma yra dvasinė bendruomenė, jai priklausoma ne paprastu kilmės faktu, o vidiniu į ją įaugimu. Ir būtent, įaugama į Tautą ne kitaip, kaip įaugant į jos Kultūrą. Kultūra yra Tautos Siela. Gimsta Žmogus Tėvų Tautoje, bet į kurią Tautą jis įsijungs, priklauso nuo to, kurios Tautos Kultūrą jis įsisavina. Gali būti nesigėdima savo kilmės, leidžiama savimi didžiuotis tiems, kurie nori, net simpatizuojama Tėvų Tautai, bet, kartą įaugus į svetimą Tautą, nebebus dėl Tėvų Tautos kenčiama ir kovojama, nes ji bebus tik Tėvų Tauta, nebe sava Tauta.

Tacitas apie Pergalę lemiantį kovos veiksnį

Kovą pralaimi tas, kuris pirmas nuleidžia akis.

Žmogaus pašaukimas

Dažnai yra sakoma, kad Žmogus patenkąs į šį Gyvenimą, jeib Žmogumi taptų. Kaip tai pavyksta ir ką tai reiškia, retai teapmąstoma. O tik labai svarbu apie tai aiškumą įsigyti. Tik tada Žmogus galės tam dėti ir tinkamas pastangas. Todėl patiekiamos apie tai tūlos mintys. Yra daug Žmonių, kurie kalba apie Žmogų, kaip apie vienumą. Tam tikru atžvilgiu tai ir yra pargįsta. Bet žiūrint į pasirodančią žmogystą, reikia sakyti, kad Žmogus yra dauguma. Žinomas yra greičiausiai Žmogaus kūnas kaip koks gyvis su savo gyvumu ir Gyvenimu. Geriau negalvodami tūli Žmonės tiki, tai esąs Žmogus. O kiekvienas gali aiškiai numanyti, kad kūnas su visu savo gyvenimu yra tarsi už kokios uždangos. Jo buvimą Žmogus aiškiai tenumano, kad jis sužeidžiamas, kaip nors erzinamas ar smaginamas ir kada jo Gyvenimas trukdomas, jis kaip sakoma, serga.

Pasireiškia aiškiau dar ir kūno gyvumo  veržtys, ypačiai, kad randasi diegai naujam kūnui ir dar kita-kas. Kiekvienas Žmogus pats geriau numano savo nuotaikos gyvumą ir gyvenimą. Tarsi čia užteka jam apie jį Šviesa. Čia jis patiria visokius jausmus, palinkimus, užgaidas, aistras ir panašius akstinus, kaip pvz. smagumą,ir nesmagumą, liūdnumą ir džiaugsmą ir t.t. Dar aiškiau lyg pačioj savo Gyvenimo Šviesoje, Žmogus nusimano savo protavimo srityje. Sužiba jam čia visokios mintys, mezgasi, išduoda nuovokas, veržiasi į apsireiškimą ir pradingsta. Bet po kurio laiko vėl grįžta, kad ir kitokiomis apstabomis ir kitokia Šviesa.

Omramas Mikaelis Aivanovas apie Meilę

Meilė kaip vynas: ji jus apsvaigina, bet svaigulys, kurio ieškoma žemosiose sferose, tuo pat metu atneša fizinį bei moralinį nuopolį, kaip piktnaudžiaujant alkoholiu. Išmokti mylėti - tai visų didžiausia Pergalė, nes tikroji Meilė niekada negali jūsų sunaikinti, tik atvirkščiai. 

Konfucijus apie 9-is garbingam Vyrui būtinus dalykus

Garbingas Vyras rūpinasi 9 dalykais: kai žiūri – regėk; kai klausai – išgirsk; kad veide būtų geranoriškumas; išvaizdoje Pagarba; kalbose atsidavimas; Darbuose gerbimas; kai abejoji – klausk; supykęs pagalvok apie pasekmes; kai imi, atsimink skolą.

Išskirtinis Lietuvių Kalbos bruožas - Pasaulio apibūdinimas maloninėmis-mažybinėmis sąvokomis

Kalbėdami kasdienybėje savaja Lietuvių Kalba, net nepagalvojame, kad tebeišreiškiame senosios Baltų visuomenės poreikį maloniai apibūdinti aplinkinius daiktus, artimus Žmones pakviesti simpatiškais kreipiniais. Tai darome naudodamiesi mažybinėmis Mūsų Kalbos daiktavardžių formomis. Gatvėje staiga užkluptas praeivis net negali pasakyti Žodžio, neturinčio maloninės formos. Mes, tyrinėtojai, taip pat užtrunkame, kol pasakome vieną ar kitą tokį daiktavardį. Pvz.: Dangus, lubos ir t.t. 1999 metais išleistame Antano Klimo "Lietuvių Kalbos mažybinių (maloninių) daiktavardžių žodynėlis" atsispindi visas senosios Baltų visuomenės dvasinis šiltumas santykiuose su Pasauliu.

Paaiškėjo, kad Lietuvių Kalba yra deminutyvų (mažybinėmis priesagomis sukurtų Žodžių) "čempionė". Nei viena aplinkinė Tauta nepajėgi savomis skvarmomis (formomis) sukurti tokių šiltųjų aplinkos apibūdinimų kaip Baltai. Nors ir gali pasakyti, kad aplinkoje esantys daiktai maži, nedideli, beje, tik slavų Kalbos gali šiek tiek būti artimesnės su Lietuvių, tačiau tik artimesnės, o ne lygiavertės šiomis dvasingumo skvarmomis.

Taigi, natūraliai kyla mintis - kokios tai būta tos senosios Baltų visuomenės, jog jai būtinai reikėjo maloniai, o ne šiurkščiai, grubiai kalbėtis su aplinkoje esančiais Žmonėmis apie supantį Pasaulį. Tai parodo didelį mūsų Protėvių inteligentiškumą, jautrumą, gilią pajautą ir subtilųjį santykį su supančia aplinka.

Germanai, keltai, fino-ugrai seniai išmėtė iš savo Kalbų tas gražiasias formas, o Mes ne tik tebesaugojame, tačiau dar ir šiandien kurdami naujus Žodžius, technologines savokas sugalvojame terminus, kurie net neturi kitokių formų kaip tik mažybines: pieštukas, trumpikės, prisegtukas, vaikiškas žaisliukas vilkelis, segtukas ir t.t.

Tuo didžiuokimės ir Mes, palaikykime ir puoselėkime iš savo dvasinio Pasaulio vidaus skleisdami aplinkiniams tuos šiltuosius bendravimo su aplinka būdus!

Parengta pagal Init TV informaciją

Transprofesionalizmas - ateities kūrybinės visuomenės iškilimo garantas

Pridėti antraštę

Mūsų laikais, jaunų Žmonių patirtis ir Žinios, gautos aukštosiose mokyklose, labai greitai išsenka, ir būna sunku sužinoti būtinus dalykus ir šią dieną atitinkančias Žinias iš tradicinių informacijos šaltinių. Šiandien būti tiesiog profesionalu, t.y. Žmogumi, kuo giliausiai išmanančiu ir turinčiu Žinių savo srityje, jau visiškai nepakanka. Profesionalios veiklos požiūriu specializacija palaipsniui, bet nenumaldomai užleidžia vietą universalumui - transprofesionalizmui. 

Transprofesionalizmo susiformavimo prielaidos

Britų socialinis istorikas Haroldas Perkinas sukūrė "profesinės revoliucijos" teoriją. Pasak šios teorijos, tokia revoliucija tampa globalaus masto profesionalios visuomenės formavimo pagrindu. Naujųjų laikų istorijoje Perkinas išskiria tris profesines revoliucijas. Pirmosios metu atsiranda laisvosios profesijos, atsiradusios privačios nuosavybės, atviros paslaugų ir prekių rinkos, profesionalių bendruomenių ir asmeninio potencialo kaip socialinio kapitalo vystymo pagrindu. Tokios socialinės modernizacijos rezultate kyla pirmosios buržuazinės revoliucijos.