Ateities kilpos

Ateitis, atrodytų, yra utopinis horizontas, tolstantis, kuo labiau artėjame jo link. Tačiau tiek daug veiklos inicijuojama būtent ateities vardan: žiniasklaidos linksniuojama nykstančios Lietuvių Tautos ir Kalbos hipotezė turi prasmės ne kaip dabartinis reiškinys, bet kaip ateities grėsmė. Merginos raginamos gimdyti dabar, o ne kai joms bus keturiasdešimt penkeri (tai ne tik genetinė, bet ir kohortos logika). Ir gramatinės skvarmos turi būti teisingos kasdien ir kiekvieną dieną, o ne rytoj ir ne poryt. Ateitis brutaliai įsiveržia į dabartį nepalikdama alternatyvaus pasirinkimo šiandien.

 

Ateitis kupina paradoksų. Tik pagalvok: ateitis, kuriai ruošiamės ir tarnaujame dabar, priklauso ne Mums. O tie, kurie turi daugiau ateities, šiandien neturi sprendimo teisės: dabartiniai dešimtmečiai turi mažiausiai penkiasdešimčia ateities metų daugiau negu dabartiniai šešiasdešimtmečiai. Ateitį lemia tie, kurie jos turi mažiausiai.

Deng Ming-Dao apie Gyvenimo pilnatvę

Niekas neturi teisės menkinti kito Žmogaus įsitikinimus. Nė viena dvasinio lavinimosi kryptis nėra viršesnė už kitas. Kiekvienas turime laikytis tokios filosofijos ir tokių tobulinimosi būdų, kurie Mums atrodo veiksmingiausi. Turime būti laimingi atradę savo kelią ir padėti tiems, kurie juo susidomi, bet nė vienas neturime menkinti kitų pasirinkimo.

Mes visi stengiamės užkopti į dvasinio brandumo viršūnę. Yra daug tinkamų kelių pasiekti aukščiausią jos tašką. Žinoma, vaizdas ir takas kiekvienoje kalno pusėje bus skirtingas, bet viršūnė visiems kopiantiems ta pati, nesvarbu, iš kurios pusės priartėtume. Daugelis kelių veda į viršūnę, bet ten pateksi tik sutelkęs visą save.

Kad ir koks būtų kelias, svarbu eiti juo užtikrintai. Kol kiekvienas savaip kopiame ir siekiame žmogiškosios dvasingumo viršūnės, jaučiame Gyvenimo pilnatvę. Ir visi Mus skiriantys ginčai apie įvairių religijų pranašumus darosi beprasmiški.

Ištrauka iš Knygos Deng Ming-Dao "365 Dao"

Tūkstančio piliakalnių šalis

Dvasinę Gyvybę Tautai ir Valstybei teikiantys šaltiniai čia pat, šalia Mūsų. Nedovanotinai užmiršti, barbariškai apaugę krūmais, avietynais ir dilgynėmis. 

Lietuva – piliakalnių šalis. Vien Mūsų Valstybės teritorijoje jų priskaičiuojama virš pusantro tūkstančio. Daugybė jų pasilikę Baltarusijoje, Augustavo-Suvalkų krašte (Lenkija), Kaliningrado srityje (Rusija). Piliakalniai pilti dar iki Kristaus amžiaus. Bet jų – nedaug. Pagrindinis jų tinklas ėmė plėstis po Baltų religinės reformos, VII-XI šimtmečiais. 

Nuklydęs nuo autostradų ir keliaudamas jaukiais vieškeliais, sustok prie pakelėje pasitaikiusio piliakalnio. Nepagailėk keliolikos minučių ir, užlipęs ant jo, parymok. Pajausi Protėvių Dvasios alsavimą, išgyvensi susiliejimą su Gamtos viešpatija... O jeigu dar pasklaidysi 2005 metais išleistą piliakalniams skirtą trijų tomų atlasą, įsitikinsi, kad dauguma jų buvo supilti ritualinėms apeigoms, kaip sakrali vietinės bendruomenės susirinkimo vieta. Tai buvo Šventyklos po atviru Dangumi. Su Pasaulio Kūrėju, su Gamta Mūsų Protėviai bendravo, išgyveno tiesiogiai, neslegiami mūro sienų. 

 

Iš istorijos šaltinių žinome: po hunų atsibastymo (III-IV a.) dalis Mūsų giminaičių Baltų užsikrėtė nomadine (klajokline) Dvasia. V-VI a. Ištuštėjo pietinių galindų, sūduvių Žemės. Ženkli jų dalis patraukė į Europą, į tuomet dar egzistavusią Romos imperiją. Mūsų Protėviai susigriebė: Tėvynė privalėjo įgyti konkretesnius fizinius kontūrus ir dvasinės Kultūros akcentus. Prisiminta nuo seno piltų piliakalnių idėja. Štai ir prasidėjo palyginus spartus jų tinklo audimas! Pririšęs kaimo bendruomenes prie gimtosios Žemės, konkretizavęs Tėviškės pajautą. Dar daugiau... Piliakalnių tinklas išreiškė ne tik kokybinius pokyčius Baltų apgyvendintame regione. Jis davė impulsą gimti politinei nacijai – Lietuvių Tautai. O ji vėliau savo sparnus išskleidė iki didžiulės imperijos susiformavimo.

Parengta pagal www.zarasai.lt/.../news_zrs_657_Straipsnis%20apie%20piliakalnius.docx

Darnos Žmonės

Darnos Žmonės vadovaujasi sava patirtimi, o ne visuomenės nuomonėmis ar nurodymais. Jie mato, kaip juda Žvaigždės bei planetos. Stebi, kaip pučia vėjas. Kaip keičiasi metų laikai. Junta Žemės sukimąsi. Geria oro gaivumą. Skanauja Vandens tyrumą. Mato, ką veikia žvėrys bei paukščiai. Girdi Medžių garsus. Tyrinėja Žmonių Gyvenimą. Skaito Akmenų raštą. Atmena, kaip iškildavo ir smukdavo civilizacijos bei Kultūros. Mėgaujasi maisto ir gėrimų teikiamais malonumais. Su džiaugsmu kasa laukus. Neskuba stoti į konfliktą. Visaip remia Taiką. Mąsto apie tylą. Gydo vaistažolėmis. Skamba sykiu su dievirpa. Tapo, davę Valią vaizduotei. Pastangas deda tikslingai. Mankštinasi, kad neprarastų vikrumo. Skaičiuoja tai, kas nesuskaičiuojama.
Kukliai pripažįsta savo trūkumus. Susijaudina iki virpulio, patyrę didybę. Nepamiršta mirties. Džiūgauja dėl naujai gimusios Gyvybės. Palaiko Draugus. Atgauna jėgas vienatvėje. Dirba savo rankomis. Keliauja savo kojomis.

Sun Tzu apie tikruosius nugalėtojus

Nugalėtojai pirma laimi, paskui eina į karą, tuo tarpu pralaimėjusieji pirma eina į karą, o tik tada siekia nugalėti.[..]
[..] Tas, kuris žino, kada kovoti, o kada ne, bus nugalėtojas.

Ištrauka iš Sun Tzu "Karo menas"

Lietuviškas Ačiū ir jo kilmė

Kiekviena Tauta dėkoja savaip. Anglosaksų Kultūroje, dėkojant yra pranešama tik tiek, kad apie tave pagalvoju: danke, thank you. Prancūzai sako merci ir tai yra prekybinė, merkantilizmo sąvoka, suprask – esu tau skolingas. Mes sakome „Ačiū“, o pagal Vydūną tai yra jo girdėtas senasis „atjaučiu“ (..."minėtinas dėkui. Jis girdėtas lenkams kalbant, bet lenkai jį pasiėmė iš vokiečių Kalbos, vokiečiai sako: Danke. O šis Žodis išvestas iš žodžio ,,denken”, vadinas, mąstyti, numanyti. Ir taip nuvokiama, kas norėta pasakyti vartojant žodį ,,danken”, būtent: Aš aiškiai suprantu, kas gera man įrodoma.

Maždaug prie 50 metų, keliaudamas traukiniu iš Tilžės Klaipėdon, gelbėjau Kūgelių stotyje labai silpnai senutei iškelti iš traukinio jos mažą vaikutį ir jo daiktelius. Ir senutė man tiesdama savo ranką sakė: Koks jūs meilingas! Koks meilingas! Atjaučiu! Atjaučiu! O tai man vis prisimena, kad girdžiu sakant: Ačiū, lyg tas žodis butų sutrumpinimas žodžio ,,atjaučiu”, kurs pasako, kaip Žmogus pasitinka jam pareikštą gera..." - ištrauka iš Vydūno "Raštai. III tomas)

Mes nežadame pagalvoti, kad gal kada, kas nors Mums ką nors primins. Mes neprekiaujame padėkomis. Mes iš širdies jaučiame.

Rugsėjo 22-oji - Rudens Lygė

Laiko ratas, ištirpdęs ledo rūmų spindesį, išbarstęs pavasario sodų žydėjimą, kieton saujon surinkęs vasaros šilumą, trumpam stabteli prie pilnos rudens kraitės – meto, kai susilygina diena su naktimi. Rugsėjo 22 – oji – ne vien Rudens lygiadienis, bet ir Baltų Vienybės diena. Ko gero, nedera manyti, kad tai, jog Tautų, nuo seno gyvenusių pagal Gamtos ritmą, Vienybės diena ir Rudens Lygė – ta pati diena, – paprasčiausias atsitiktinumas. Nuo seno itin glaudus Žmogaus ir Gamtos ryšys, deja, technokratijos Pasaulyje nustumtas į antrąjį planą, tokiomis dienomis verčia atsigręžti į praeitį, iš naujo permąstyti save, ryšį su savo šaknimis, kad kasdieniame gyvenime būtų daugiau dvasinės Ramybės, vidinės ir išorinės Darnos.   

Rugsėjo 22-osios akcentai: Baltų Vienybė ir Rudens Lygė, po kurio – ėjimas į mirties Žemę (Marą), trumpėjant dienai, ilgėjant nakčiai, apleidžiant šilumai, artėjant šalčiui. Kaip tai siejasi? Senovėje buvo gyvenama pagal Saulės ir Mėnulio kalendorius – juk Mūsų Tautos – žemdirbių Tautos, tad ir metuose buvo du ryškūs svarbūs etapai, pagal kuriuos sukosi ir visas Žmogaus Gyvenimas. Tokiu būdu naujieji metai prasidėdavo įžanga į vasarą, šiltąjį, Saulės globojamą laikotarpį, kada Gyvybė veši, tarpsta, brandina vaisius. Antrasis etapas, prasidedantis sulig rudens lygiadieniu, siejamas su Mėnuliu. Rudens lygiadienis – įžengimas į vėlių metą, siejamą su Vėlinėmis, vėlių globėju Vėlinu (Velinu), tai laikas, kai Medžiams numetus lapus visa Gyvybė lieka po velėna. Ne atsitiktinai čia susiduriame su bendrašakniais žodžiais: vėl/vel šaknis (Vėlinės, Velinas, velėna…) – tai ir žodelis „vėl“, reiškiantis pasikartojimą (beje, pasikartojimo motyvas užkoduotas ir Velykų pavadinime). „

Rudens Lygė – astronominio rudens pradžia, laikas, kai diena susilygina su naktimi, po kurio naktys jau pradeda ilgėti. Tai atsisveikinimas su Saule ir jos šiluma, tai ėjimas į žiemą –  metą, atspindintį laikiną Gamtos mirtį ir trumpalaikį blogio jėgų triumfą, tai kovos su tamsos jėgomis laikas, kai būtina pasirinkti, kurioje pusėje liksi – šviesos ar tamsos. Štai kodėl nuo seno Rudens lygiadienio apeigos prasidėdavo ėjimu pro simbolinius vartus: už jų reikia palikti viską, kas bloga, atsikratyti praeities balastu ir, Vandeniu apsišlaksčius rankas bei veidą,  įeiti su pozityviomis mintimis, Ramybe širdyje.

Rudens Lygė – tai ir Pasaulio sukūrimo atkartojimas, įprasminantis egzistuojančių priešybių (diena – naktis, tamsa – Šviesa, netgi metų laikai, anot senovės Baltų, du: Gaja (Gyvybės klestėjimo, šviesiųjų jėgų metas) – Mara (Gyvybės apmirimo, tamsiųjų jėgų metas) Darną Pasaulyje. Nuo šiol jau einame į Marą, kur viešpataus tamsos jėgos. Einant į Marą, reikia apsivalyti: mirčiai atiduoti tai, kas jau atgyveno, tapo nereikalinga našta, trukdančia veržimuisi į priekį, stabdančia gyvybines jėgas. Tai susikaupimo, pabuvimo su savimi metas, kai atsikračius vidiniu balastu kaupiamos jėgos naujam startui, kuris ateis laiko ratui vėl pasisukus. Taip gyvena Gamta, taip ir Žmogaus Gyvenimas surėdytas… 

Parengta pagal http://mususavaite.lt/zengiant-pro-simbolinius-rudens-lygiadienio-vartus/

Lietuvos ateities suklestėjimo sąlyga

Norint būti tobulam ir kūrybingam, reikia teisingai suvokti ateitį. Pirmiausiai reikia suvokti, kad kuo toliau einame į ateitį, tuo labiau artėjame prie Dievo, tačiau taip yra lik paviršutiniame žmogiškame lygmenyje. O vidujai Mes Dievą visuomet nešiojamės savyje. Todėl svarbiausias orientyras turi būti ne į ateitį, o į Dievą Mumyse, tai yra į beribę Meilę be jokių pretenzijų.

Jeigu religinio filosofinio auklėjimo ar intuicijos dėka Žmogus elgiasi teisingai, tai kontaktas su ateitimi didėja ir smarkiai išauga galimybė daryti poveikį aplinkiniam Pasauliui, nes nuo ateities Mes priklausome daugiau, negu nuo dabarties. Tokiais atvejais visi troškimai pradeda pildytis, ir tai vadinama laimingu likimu. Didėja mūsų tobulumas, intelektas ir gabumai, galimybė kurti, Vaikus gimdyti.

Vaižgantas apie Lietuvos Dvasios pajėgas

Ar daug jų, tų Dvasios pajėgų? Tikrai to dar niekas nežino. Lietuvis tik nusimano pilnas jų esąs, kaip nusimano savo Žemės viduriuose esant visokios gėrybės, metalų, mineralų. Lietuvos Dvasia, kaip ir jos prigimtis, ligi šiol visa ko terodė po truputį. Betgi rodė! Seniau iš pasirodymo spręsta ir apie turinį. Nugis niekas nebetiki tiek to ir teesant. Jei Lietuvos Siela-mintis jau davė politikų, mokslininkų, žodžio ir plastikos dailininkų, – tai jų gali ir daugiau duoti. Ir tikrai. Šalia šimto jau visuomenei žinomų vardų, antra tiek dygsta jos akyse ir tarpsta, lyg augmens, pavasario Saulei pakaitinus ir pašvietus: visi drūtais, stambiais, plačiais lapais, visi tirštai žalios spalvos. Vilties žalumo.

Fizikinio vakuumo teorija. Neišvengiamas mokslo ir religijos suartėjimas

Reliatyvumo teorijos autorius A.Einšteinas iki pat savo Gyvenimo pabaigos 1955 m. bandė išspręsti labai sudėtingą uždavinį - išvesti vieningojo lauko lygtis. Deja, nesėkmingai. Einšteinas žinojo, ko siekia. Sėkmės atveju iš gautų lygčių būtų įmanoma išvesti visus žinomus fizikos dėsnius, o gal ir dar nežinomus mokslui.

Vieninguoju lauku fizikai vadina tuštumą - visko, kas pasireiškia materialia forma, sumą. Panašiai būna sudėjus visų spalvų Šviesos spindulius - gaunama natūrali (balta) Šviesa, kuri jokios spalvos jau nebeturi. Vieningasis laukas vadinamas ir kitais vardais, pvz., Didysis susivienijimas, Supergravitacija. Iki XX a. pabaigos šį kietą teorinės fizikos riešutą krimto daugelis Pasaulio mokslininkų. 1979 m. praskriejo pirmoji kregždė: S.Vainbergui, Š.Glešou ir A.Salamui buvo paskirta fizikos Nobelio premija už elementariųjų dalelių ir elektromagnetinės sąveikos vieningąją teoriją. Bet iki Didžiojo susivienijimo buvo dar toloka, nes nuošalyje liko dar dvi Gamtos sąveikos - gravitacinė ir branduolinė.

Omramas Mikaelis Aivanovas apie pavydą ir tikrąjį turtingumą

Pavydas yra skurdo ženklas. Tas, kuris vidujai turtingas, nebijo likti vienas, net jeigu jį apleistų visas Pasaulis.

9-ni Lietuvos dėsniai. Stasio Šilingo testamentas Lietuvai

Tauta pasiekia, ko trokšta, kai gali sujungti saviškius ir pakreipti jų jausmą, mintį ir Valią viena linkme. Tauta laimi, kai vieningai vykdo savo sprendimus ir savo Žodį pasako laiku.    

Tautos sprendimai seka pribrendusia joje idėja, bet reikia lūpų, kurios ją pasakytų, – prinokęs vaisius laiku nenuskintas nyksta, – reikia veiksmų, kuriais idėja būtų vykdoma. Kai nėra lūpų Tautos Gyvybės Žodžiui tarti, kai trūksta Tautos Dvasios prisisunkusios vadovybės reikalingam veiksmui padaryti, Tauta merdi.   

Reikia ugdyti savo Tautos Galią – medžiaginę, dvasinę, politinę, teisinę, dorinę… Reikia visą savo Gyvenimą pajungti šitiems didiesiems siekiams. Kaip testamentą Lietuvai skelbiu devynius dėsnius, kurie eina iš ilgaamžio Lietuvių Tautos patyrimo, Laimėje ir nelaimėje įgyto, ir kurie laikytini Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės Gyvenimo pačiu pamatu.    

Pirmas dėsnis.

Lietuvių Tauta, gaivinama savo neišsenkamų kūrybinių versmių, kurios yra tiek davusios Pasauliui ir tiek yra Pasaulį veikusios, siekia gyventi ir veikti aukščiausiu Kultūros lygiu ir kurti savą lietuvišką lobyną, kuris šviestų visuotinėje Žmonijos Kultūroje.