Antuanas de Sent-Egziuperi apie Žmogų

Aš kovosiu už ŽMOGAUS viršenybę virš atskiros asmenybės, kaip Vienio/Bendro viršenybę virš atskirų dalių. Aš išpažįstu, jog Vienio/Bendro kultas pakylėja ir sujungia į viena atskirų asmenybių dvasinius turtus bei sukuria tikrąją Darną, kuri yra Gyvenimo Darna. Medis yra Darnos pasireiškimas, nors jo šaknys ir skiriasi nuo šakų.

Aš išpažįstu, kad atskirų asmenybių kultas veda tik į mirtį, todėl, kad šis nori sukurti Darną panašumo  pagrindu. Jis Esmės vienovę pakeičia jos dalių tapatinimu. Ir taip griauna šventovę, kad išdėliotų į eilę ją sudarančius akmenis. Todėl aš kovosiu su visais, kurie skelbs vienų papročių viršumą virš kitų papročių, vieną kurią tautą virš kitų Tautų, vieną rasę virš kitų rasių, kurią nors vieną mintį virš kitų minčių.

Saiko/Mato/Mieros paieškos - svarbiausias Mūsų epochos uždavinys

Tiesa – tai ne tik Žinios, bet ir veiksmas, kelias, vedantis į vienokius ar kitokius rezultatus, didinantis ar mažinantis Gėrį ir blogį, Žmonių sielvartą ar džiaugsmą. Gyvenimo Tiesa randama tūkstantmete Tautos patirtimi. Tačiau greitos Gyvenimo permainos techniškai išsivysčiusioje civilizacijoje paklaidina kelius į Tiesą, padarydamos ją netvirta, kaip ant pernelyg jautrių svarstyklių, kurioms neduodama nusistovėti. Gali praeiti daug laiko, kol šios svarstyklės nusistovės. Ir reikia būti užtikrintiems, kad anksčiau ar vėliau tai nutiks. Rasti Tiesą, bendrą daugumai, istorijos bėgyje tiksliųjų mokslų pagalba nepavyko, nes nebuvo nustatyti kriterijai jos apibūdinimui. Tie kriterijai, kitaip tariant Saikas/Matas/Miera, tapdavo tam tikrais visuomenės vystymosi periodais svarbesniais už pačią Tiesą. Šitai žinojo jau prieš keletą tūkstantmečių senovės Eladoje, Indijoje, Kinijoje..

Miera ir Tiesa.  Miera – moralinis Tiesos nustatymo kriterijus, mažiausiai bent jau džiaugsmo ir sielvarto balansas. Jei vienas žymiausių visų laikų mokslininkas Einšteinas tarp mokslinės Tiesos nustatymo kriterijų mini jos atitikimą faktams ir Grožę, tai XXa. tarybinis mokslininkas ir mąstytojas Jefremovas prideda dar vieną: teorijos etiškumą, jos tarnavimą Žmonėms. Dar matematikas Puankarė teigė, kad „bet kurio fizikinio reiškinio galimų mokslinių paaiškinimų skaičius yra begalinis. Tad rinktis reikia tik tuos, kurie ves tiesioginiu, nors ir mažu, žingsniu link Žmonių Laimės ir Sveikatos. Tik tai ir nieko daugiau. Šiuo požiūriu, Tiesa tai mokslinė Tiesa + slypintis jame Gėris. Teisę egzistuoti turi tik tokia Tiesa. Ta „Tiesa“, kuri neša blogį, turi būti atmesta.“

Moteris-Šakti Ivano Jefremovo Kūriniuose

Mokslininko, rašytojo ir mąstytojo Ivano Jefremovo Kūriniai iškyla kaip tam tikro pakylėto žmogiškumo - ateities Žmogaus konceptas, juose begalė stiprių vizijų, aiškių gairių Žmonijos vystymuisi. Tačiau atskiro dėmesio šiuose Kūriniuose nusipelno Moteris, moteriškasis pradas. "Jefremoviškos" Moterys - Žinių, teisingumo, Eroso, Grožės būtybės - esmingosios viso, kas gyva - Šakti energijos pasireiškimas (būtent moteriškos Gimties Jefremovo filosofijoje yra Šakti energija). Įvairių epochų - praeities (Taidė Atėnietė), dabarties (Tilottama, Serafima Metalina, Sandra), ateities (Fai Rodis, Veda Kong, Čara Nandi, Evda Naal, Ingrid Ditra) romanų herojės tarsi įkūnija visos Žmonijos amžinuosius siekius - Taiką, Darną, Grožę, Meilę, Žinias, Saiką. Subtilus Erosas, taiki Išmintis, Gėrio troškimas - iš Jefremovo Knygų ir paveikslų švyte švyti visapusiškai graži ir darni Moteris. Žvelgiant į nutapytuosius jefremoviškų Pasaulių Moterų atvaizdus nejučiom išjauti, ką žiloje senovėje galėjo patirti Protėviai daugelyje Pasaulio Tautų, aukštindami Didžiąją Deivę, Motiną ir pan. - moteriškąjį Gamtos pradą jo aukščiausiuose pasireiškimuose. Manau, visa tai bus ir ateities Pasaulyje, į kurį ateisime, jei suvoksime, kas tai yra Moteris-Šakti (nes yra ir atvirkščias variantas - Moteris-Tamas, šiuo metu stipriai aktyvuojamas masinėje Sąmonėje). 

Ateities ekonomikos vaizdinio esminiai požymiai

Keletas ateities ekonomikos vaizdinio esminių požymių: 1. ANTICOPYRIGHT, t.y. jei kažkas valdo/turi išteklius, kuriuos atiduodamas kitam tuo pačiu jų nepraranda - jis privalo juos duoti kitam. Anticopyright principas - tai laisvas programinis aprūpinimas, tai DOVANOJIMO EKONOMIKA VIETOJ PREKIŲ EKONOMIKOS. 2. Ateitis bus apspręsta tuo, kiek daug Mes įdėsime į sekančias kartas, ir kiek jie bus geresni už esamą kartą, tai Vaikų auklėjimo principas "Daryk su Mumis, daryk kaip Mes, daryk geriau už Mus". 3. Masinis įvairių savanorių judėjimas (renginiai, projektai, gamyba). 4. Skaidrus Pasaulis, iki minimumo sumažintos galimybės sukčiauti nei anksčiau, tai kita moralė, kitas požiūris į save ir į Pasaulį. 5. Gaminių ilgaamžiškumas, didžiulis patikimumas, perėjimas prie tokių gaminių gamybos, kurių veikimas labai ilgas arba vos ne amžinas, su didžiule tikimybe, kad šiuos gaminius galima bus perduoti ne tik Sūnui, bet ir proproproanūkiui. Tai iš esmės keistų Kultūrą ir nustatytų visiškai kitokią prasmių kartelę.

Darnos Malda

Tu ir Aš esame viena. Teesie Tavo Valia ir tebūnie Darna! Om

Ką Lietuva Pasauliui reiškia

Ypatingas yra Lietuvos likimas. Iškilusi iš praeities tamsos, ji kartą buvo garsiausia viešpatovė Europos rytuose. Tad susidėjusi su Lenkija, ji iš lengvo nyko, kol nepagavo jos rusai ir laikė primynę sunkia savo koja. Ir kuo daugiau pakilo dabarties Daba (Kultūra), tuo daugiau įsigalėjo materinė spėka ir žiaurumas ir tuo mažiau tereiškė Lietuva Žmonijai. Mat, Lietuva nieko to neturi, kas branginama dabarties Daboj. Neturi ji didžių turtų, nėra jai didžių Galių. O toji Daba kaip tik siekė tų dalykų. Todėl ir tegalėjo jos galas būti baisusis Mūsų laikų karas. Jis yra tikriausias materialistiškos Dabos vaisius. O tą Dabą stiprinti, reiškia Žmoniją žudyti. Pirma, žinoma, nukenčia tie, kurie nieko nereiškia tokiai Dabai. Bet ji dabar pati save suėda. Tai yra visai regima. Ir todėl tikra, kad Žmonijai aušta naujas laikas.

Rūpintojėlis ir Vytis – du Lietuvio Dvasios simboliai

Lietuviško charakterio esmė: Mūsų žmoniškumas gaivina Mūsų didvyriškumą, ir Mūsų paprastumas saugo jį nuo viešumos. Paprastas, net šiurkščiai paprastas Lietuvis savo išore, bet žmoniškai šiltas ir drauge didvyriškai kietas savo vidumi. Ir šita išorė ne prieštarauja jo vidui, o kaip tik tarsi kitokia ir negali būti. Yra būtent Žmogui įgimta ne tik blogo gėdytis, bet ir gero – tuo atveju, kai gresia pavojus būti kito dėl to giriamam. Todėl dažnai Žmogus, pačiais jautriausiais momentais greičiau nesąmoningai šiurkštus pasirodys, kad tik per daug atvirai savo širdies neparodytų. Panašiai ir Lietuvio išorinis paprastumas ar net šiurkštumas yra tarsi išraiška tos gilesnės gėdos, kuri verčia Žmogų visada likti intymiai santūrų.

Toksai iškyla Lietuvio vaizdas, kai seki jį istorijoje eitu keliu, vingiuotu laimėjimais ir pralaimėjimais, bet tiesiu lietuviškos širdies žmoniškumu ir lietuviškos Valios ryžtingumu. Paskutinis liudijimas, patvirtinantis šito vaizdo autentiškumą, yra pačios Tautos apie save liudijimas. Turiu mintyje tą nesąmoningą savęs pačios analizę, kurią Tauta vykdo savo kuriamais mintiniais simboliais. Jais Tauta pati išreiškia savo dvasinį veidą – pati pasisako, kas ji yra. Ir būtent dviem pagrindiniais simboliais liudija Lietuvių Tauta savo dvasinį charakterį – Rūpintojėliu ir Vyčiu. Rūpintojėlis – Lietuvio Dvasios žmoniškumo simbolis, Vytis – Lietuvio Dvasios didvyriškumo simbolis. Pirmuoju kalba Lietuvio žmoniška širdis, antruoju – Lietuvio ryžtinga Valia. Rūpintojėliu Lietuvis išreiškia savo skausmą, kad tiek maža Širdies Pasaulyje, Vyčiu – savo ryžtingą Viltį ir tikėjimą Žmogumi. Ir kaip šiedu simboliai vienas antrą papildo? Nebūtų vieno, kaip prarastų savo tikrąją prasmę ir antrasis! Nebūtų Vyčio, tasai pats Rūpintojėlis atrodytų toks užguitas – tiktai vergiškos Dvasios išraiška, tik vergo beviltiško skausmo skundas. Nebūtų Rūpintojėlio, tasai pats Vytis atrodytų toks brutalus – tiktai barbariškos Dvasios kalba, tik plikos jėgos kulto ženklas. Kaip vienas antrą sužmogina! Vytis suteikia Rūpintojėlio bruožams žmoniškos kančios – kovos kančios, o ne tik pasyvaus vergiško skausmo prasmę. O Rūpintojėlis savo ruožtu Vyčio bruožus nušviečia žmoniška šiluma, iš pliko ginklo valdytojo padaro jį Tiesos ir Laisvės riteriu – žmoniškumo riteriu. Abiem kalba Lietuvio Dvasia – ir Rūpintojėliu, ir Vyčiu. Abu jie drauge – šventieji Lietuvio Dvasios ženklai.

Ištrauka iš Juozo Girniaus Knygos "Lietuviškojo charakterio problema"

Lietuvių Tautos misija Pasaulyje

(...) Lietuva pasistengs būti Pasaulyje viena aiškiausiųjų žmoniškumo reiškėjų.(...) Lietuva yra šalis, kurioje Žmogus tikrąjį žmoniškumą labai aukštai stato. Todėl ir galima Lietuvos ateitimi tikėti. Amžinoji Apvaizda yra pasirinkusi Lietuvą aukštam uždaviniui. Kiekvienas Lietuvos Sūnus turėtų tai atjausti ir atitinkamai gyventi. O tik labai norėčiau, kada teks Gyvenimą baigti, būt buvęs Tautoje aiški žmoniškumo apraiška ir tuo kitus tam žadinęs. Aš iš Lietuvių Tautos laukiu, kad ji vykintų Žmogaus ir Tautos Gyvenimo prasmę, tai esti, kad ji siektų tobulesnio žmoniškumo.

Vydūnas

Jonas Gervė apie Žmogaus evoliucijos uždavinius

Žmogus – pilnas šio didžiulio Pasaulio atspindys. Tai, kas Mumyse neatspindėta, to Mūsų Sąmonėje nėra. Kaip Mes atspindime Pasaulį, tokios ir Mūsų pažiūros. Savo mokymų metu J. Gervė siekė, kad Žmonės suprastų paprastą, bet esminę Tiesą: Mes patys kuriame Pasaulį ir save. Patys darome klaidas, patys jas transliuojame laike, patys jas ir taisome. Bet viską darome patys! Niekas Pasaulyje nevyksta ir negali vykti be Mūsų Valios. Bet Mums reikia grįžti prie savo žmogiškųjų šaknų, susigrąžinti genetinę atmintį, reabilituoti Mūsų neribotas galimybes ir svarbiausia – giliai suvokti, kad būtent Žmogus, o niekas kitas, – pati aukščiausia pakopa visos neaprėpiamos Visatos vystymęsi. Šio proceso reikšmės pervertinti tiesiog neįmanoma.

Tėvas - Šeimos stiprybės šaltinis

Tėvas buvo ir yra karys, kuris atiduoda savo Gyvybę už savo Šeimą, Tautos ir Valstybės Laisvę. Jis ir visuomenininkas, kuris dalyvauja aplinkos Kūryboje, politikas, tvarkantis valstybinį Gyvenimą. Kiekvienas Tėvas yra duonos pelnytojas, jaunosios kartos ugdytojas, Šeimos apsauga ir sprendimų autoritetas. Beveik visi žvelgia į savo Tėvą, kaip į besirūpinantį Šeimos pragyvenimu ir savo Vaikų ateities grindėją.

Šeima yra Tautos, Valstybės ir visuomenės pagrindas, nes čia prasideda tikrasis auklėjimas visuomeniniam Gyvenimui ir pilietiniam atsakingumui. Jeigu Motina yra ta, kuri sujungia Šeimos narius į nesuardomą vienumą, tai Tėvas yra toji jėga, kuri duoda ištvermę prieš visokius Gyvenimo išbandymus. 

Darniam Šeimos Gyvenimui, pilnaverčiam Vaikų auklėjimui Tėvo niekas negali pakeisti, nes niekas negali atstoti tėviškos atsakomybės, kuri kyla iš prigimties tampant Tėvu. Tėvas turi jausti atsakingumą už Šeimą ir Vaikų ateitį, ir juo gyventi. Gyvenimas - nuolatinės pastangos siekti gėrio ir kasdienis rūpestis kurti maloningą Vaikų Gyvenimą. Čia ir yra didžioji Tėvo atsakomybė - Vaikai mokosi iš jo ir kuria kartu su juo.

Origenas apie širdies gelmes

Gerk Vandenį iš savo talpyklos, – tyrą Vandenį iš savo šaltinio. Tu, klausytojau, stenkis turėti savą talpyklą ir savo šaltinį, kad paėmęs Šventraščio Knygą, suprastum, ko pasimokei bažnyčioje. Stenkis ir pats atsigerti iš savo dvasinio šaltinio.

Tavo viduje yra gyvojo Vandens versmė, racionalaus suvokimo, neišsenkančios gyslos bei gaivinančios vagos, jei tik jų dar neužpylė Žemės ir atliekos. Stenkis kasti savo Žemę ir valyti šiukšles, tai yra savo Dvasią, siek iš širdies pašalinti dykinėjimą ir vangumą.

Maksas Plankas apie dieviškąją Matricą

Labai seniai Mūsų Pasaulis buvo visiškai kitoks, nei dabar jį matome. Žmonių būta daug mažiau ir jie gyveno arčiau Gamtos, mokėjo lietaus, augalų ir Didžiojo Kūrėjo Kalbas. Jie netgi galėjo susikalbėti su žvaigždėmis ir Dangaus gyventojais. Jie suvokė, kad Gyvybė yra šventa ir kyla iš Motinos Žemės bei Tėvo Dangaus sąjungos. Tais laikais vyravo Darna ir Žmonės buvo laimingi. Tačiau tada kažin kas nutiko… Niekas tikrai nežino priežasties, bet Žmonės pamažu užmiršo, kas jie tokie. Jie jautėsi vis atskiresni nuo Žemės, atskiresni vieni nuo kitų ir net nuo savo Kūrėjo. Lyg pasiklydę jie bastėsi po Gyvenimą neturėdami jokio tikslo, nejausdami vienovės su aplinka. Šis atskirumas paskatino juos manyti, jog norėdami išlikti šiame Pasaulyje jie privalo kovoti su kitais Žmonėmis ir gintis nuo tų pačių jėgų, kurios suteikė jiems Gyvybę. Jie nutolo nuo savo vidinio Pasaulio, o nuo išorinio Pasaulio ėmė gintis…

Visa materija atsiranda ir egzistuoja tik veikiant tam tikrai jėgai. Mums nelieka nieko kita, tik manyti, kad už šios jėgos slypi sąmoningas ir nuovokus Protas. Šis Protas yra visos materijos Matrica.

Ateities kilpos

Ateitis, atrodytų, yra utopinis horizontas, tolstantis, kuo labiau artėjame jo link. Tačiau tiek daug veiklos inicijuojama būtent ateities vardan: žiniasklaidos linksniuojama nykstančios Lietuvių Tautos ir Kalbos hipotezė turi prasmės ne kaip dabartinis reiškinys, bet kaip ateities grėsmė. Merginos raginamos gimdyti dabar, o ne kai joms bus keturiasdešimt penkeri (tai ne tik genetinė, bet ir kohortos logika). Ir gramatinės skvarmos turi būti teisingos kasdien ir kiekvieną dieną, o ne rytoj ir ne poryt. Ateitis brutaliai įsiveržia į dabartį nepalikdama alternatyvaus pasirinkimo šiandien.

 

Ateitis kupina paradoksų. Tik pagalvok: ateitis, kuriai ruošiamės ir tarnaujame dabar, priklauso ne Mums. O tie, kurie turi daugiau ateities, šiandien neturi sprendimo teisės: dabartiniai dešimtmečiai turi mažiausiai penkiasdešimčia ateities metų daugiau negu dabartiniai šešiasdešimtmečiai. Ateitį lemia tie, kurie jos turi mažiausiai.

Deng Ming-Dao apie Gyvenimo pilnatvę

Niekas neturi teisės menkinti kito Žmogaus įsitikinimus. Nė viena dvasinio lavinimosi kryptis nėra viršesnė už kitas. Kiekvienas turime laikytis tokios filosofijos ir tokių tobulinimosi būdų, kurie Mums atrodo veiksmingiausi. Turime būti laimingi atradę savo kelią ir padėti tiems, kurie juo susidomi, bet nė vienas neturime menkinti kitų pasirinkimo.

Mes visi stengiamės užkopti į dvasinio brandumo viršūnę. Yra daug tinkamų kelių pasiekti aukščiausią jos tašką. Žinoma, vaizdas ir takas kiekvienoje kalno pusėje bus skirtingas, bet viršūnė visiems kopiantiems ta pati, nesvarbu, iš kurios pusės priartėtume. Daugelis kelių veda į viršūnę, bet ten pateksi tik sutelkęs visą save.

Kad ir koks būtų kelias, svarbu eiti juo užtikrintai. Kol kiekvienas savaip kopiame ir siekiame žmogiškosios dvasingumo viršūnės, jaučiame Gyvenimo pilnatvę. Ir visi Mus skiriantys ginčai apie įvairių religijų pranašumus darosi beprasmiški.

Ištrauka iš Knygos Deng Ming-Dao "365 Dao"

Tūkstančio piliakalnių šalis

Dvasinę Gyvybę Tautai ir Valstybei teikiantys šaltiniai čia pat, šalia Mūsų. Nedovanotinai užmiršti, barbariškai apaugę krūmais, avietynais ir dilgynėmis. 

Lietuva – piliakalnių šalis. Vien Mūsų Valstybės teritorijoje jų priskaičiuojama virš pusantro tūkstančio. Daugybė jų pasilikę Baltarusijoje, Augustavo-Suvalkų krašte (Lenkija), Kaliningrado srityje (Rusija). Piliakalniai pilti dar iki Kristaus amžiaus. Bet jų – nedaug. Pagrindinis jų tinklas ėmė plėstis po Baltų religinės reformos, VII-XI šimtmečiais. 

Nuklydęs nuo autostradų ir keliaudamas jaukiais vieškeliais, sustok prie pakelėje pasitaikiusio piliakalnio. Nepagailėk keliolikos minučių ir, užlipęs ant jo, parymok. Pajausi Protėvių Dvasios alsavimą, išgyvensi susiliejimą su Gamtos viešpatija... O jeigu dar pasklaidysi 2005 metais išleistą piliakalniams skirtą trijų tomų atlasą, įsitikinsi, kad dauguma jų buvo supilti ritualinėms apeigoms, kaip sakrali vietinės bendruomenės susirinkimo vieta. Tai buvo Šventyklos po atviru Dangumi. Su Pasaulio Kūrėju, su Gamta Mūsų Protėviai bendravo, išgyveno tiesiogiai, neslegiami mūro sienų. 

 

Iš istorijos šaltinių žinome: po hunų atsibastymo (III-IV a.) dalis Mūsų giminaičių Baltų užsikrėtė nomadine (klajokline) Dvasia. V-VI a. Ištuštėjo pietinių galindų, sūduvių Žemės. Ženkli jų dalis patraukė į Europą, į tuomet dar egzistavusią Romos imperiją. Mūsų Protėviai susigriebė: Tėvynė privalėjo įgyti konkretesnius fizinius kontūrus ir dvasinės Kultūros akcentus. Prisiminta nuo seno piltų piliakalnių idėja. Štai ir prasidėjo palyginus spartus jų tinklo audimas! Pririšęs kaimo bendruomenes prie gimtosios Žemės, konkretizavęs Tėviškės pajautą. Dar daugiau... Piliakalnių tinklas išreiškė ne tik kokybinius pokyčius Baltų apgyvendintame regione. Jis davė impulsą gimti politinei nacijai – Lietuvių Tautai. O ji vėliau savo sparnus išskleidė iki didžiulės imperijos susiformavimo.

Parengta pagal www.zarasai.lt/.../news_zrs_657_Straipsnis%20apie%20piliakalnius.docx

Darnos Žmonės

Darnos Žmonės vadovaujasi sava patirtimi, o ne visuomenės nuomonėmis ar nurodymais. Jie mato, kaip juda Žvaigždės bei planetos. Stebi, kaip pučia vėjas. Kaip keičiasi metų laikai. Junta Žemės sukimąsi. Geria oro gaivumą. Skanauja Vandens tyrumą. Mato, ką veikia žvėrys bei paukščiai. Girdi Medžių garsus. Tyrinėja Žmonių Gyvenimą. Skaito Akmenų raštą. Atmena, kaip iškildavo ir smukdavo civilizacijos bei Kultūros. Mėgaujasi maisto ir gėrimų teikiamais malonumais. Su džiaugsmu kasa laukus. Neskuba stoti į konfliktą. Visaip remia Taiką. Mąsto apie tylą. Gydo vaistažolėmis. Skamba sykiu su dievirpa. Tapo, davę Valią vaizduotei. Pastangas deda tikslingai. Mankštinasi, kad neprarastų vikrumo. Skaičiuoja tai, kas nesuskaičiuojama.
Kukliai pripažįsta savo trūkumus. Susijaudina iki virpulio, patyrę didybę. Nepamiršta mirties. Džiūgauja dėl naujai gimusios Gyvybės. Palaiko Draugus. Atgauna jėgas vienatvėje. Dirba savo rankomis. Keliauja savo kojomis.

Sun Tzu apie tikruosius nugalėtojus

Nugalėtojai pirma laimi, paskui eina į karą, tuo tarpu pralaimėjusieji pirma eina į karą, o tik tada siekia nugalėti.[..]
[..] Tas, kuris žino, kada kovoti, o kada ne, bus nugalėtojas.

Ištrauka iš Sun Tzu "Karo menas"

Lietuviškas Ačiū ir jo kilmė

Kiekviena Tauta dėkoja savaip. Anglosaksų Kultūroje, dėkojant yra pranešama tik tiek, kad apie tave pagalvoju: danke, thank you. Prancūzai sako merci ir tai yra prekybinė, merkantilizmo sąvoka, suprask – esu tau skolingas. Mes sakome „Ačiū“, o pagal Vydūną tai yra jo girdėtas senasis „atjaučiu“ (..."minėtinas dėkui. Jis girdėtas lenkams kalbant, bet lenkai jį pasiėmė iš vokiečių Kalbos, vokiečiai sako: Danke. O šis Žodis išvestas iš žodžio ,,denken”, vadinas, mąstyti, numanyti. Ir taip nuvokiama, kas norėta pasakyti vartojant žodį ,,danken”, būtent: Aš aiškiai suprantu, kas gera man įrodoma.

Maždaug prie 50 metų, keliaudamas traukiniu iš Tilžės Klaipėdon, gelbėjau Kūgelių stotyje labai silpnai senutei iškelti iš traukinio jos mažą vaikutį ir jo daiktelius. Ir senutė man tiesdama savo ranką sakė: Koks jūs meilingas! Koks meilingas! Atjaučiu! Atjaučiu! O tai man vis prisimena, kad girdžiu sakant: Ačiū, lyg tas žodis butų sutrumpinimas žodžio ,,atjaučiu”, kurs pasako, kaip Žmogus pasitinka jam pareikštą gera..." - ištrauka iš Vydūno "Raštai. III tomas)

Mes nežadame pagalvoti, kad gal kada, kas nors Mums ką nors primins. Mes neprekiaujame padėkomis. Mes iš širdies jaučiame.

Rugsėjo 22-oji - Rudens Lygė

Laiko ratas, ištirpdęs ledo rūmų spindesį, išbarstęs pavasario sodų žydėjimą, kieton saujon surinkęs vasaros šilumą, trumpam stabteli prie pilnos rudens kraitės – meto, kai susilygina diena su naktimi. Rugsėjo 22 – oji – ne vien Rudens lygiadienis, bet ir Baltų Vienybės diena. Ko gero, nedera manyti, kad tai, jog Tautų, nuo seno gyvenusių pagal Gamtos ritmą, Vienybės diena ir Rudens Lygė – ta pati diena, – paprasčiausias atsitiktinumas. Nuo seno itin glaudus Žmogaus ir Gamtos ryšys, deja, technokratijos Pasaulyje nustumtas į antrąjį planą, tokiomis dienomis verčia atsigręžti į praeitį, iš naujo permąstyti save, ryšį su savo šaknimis, kad kasdieniame gyvenime būtų daugiau dvasinės Ramybės, vidinės ir išorinės Darnos.   

Rugsėjo 22-osios akcentai: Baltų Vienybė ir Rudens Lygė, po kurio – ėjimas į mirties Žemę (Marą), trumpėjant dienai, ilgėjant nakčiai, apleidžiant šilumai, artėjant šalčiui. Kaip tai siejasi? Senovėje buvo gyvenama pagal Saulės ir Mėnulio kalendorius – juk Mūsų Tautos – žemdirbių Tautos, tad ir metuose buvo du ryškūs svarbūs etapai, pagal kuriuos sukosi ir visas Žmogaus Gyvenimas. Tokiu būdu naujieji metai prasidėdavo įžanga į vasarą, šiltąjį, Saulės globojamą laikotarpį, kada Gyvybė veši, tarpsta, brandina vaisius. Antrasis etapas, prasidedantis sulig rudens lygiadieniu, siejamas su Mėnuliu. Rudens lygiadienis – įžengimas į vėlių metą, siejamą su Vėlinėmis, vėlių globėju Vėlinu (Velinu), tai laikas, kai Medžiams numetus lapus visa Gyvybė lieka po velėna. Ne atsitiktinai čia susiduriame su bendrašakniais žodžiais: vėl/vel šaknis (Vėlinės, Velinas, velėna…) – tai ir žodelis „vėl“, reiškiantis pasikartojimą (beje, pasikartojimo motyvas užkoduotas ir Velykų pavadinime). „

Rudens Lygė – astronominio rudens pradžia, laikas, kai diena susilygina su naktimi, po kurio naktys jau pradeda ilgėti. Tai atsisveikinimas su Saule ir jos šiluma, tai ėjimas į žiemą –  metą, atspindintį laikiną Gamtos mirtį ir trumpalaikį blogio jėgų triumfą, tai kovos su tamsos jėgomis laikas, kai būtina pasirinkti, kurioje pusėje liksi – šviesos ar tamsos. Štai kodėl nuo seno Rudens lygiadienio apeigos prasidėdavo ėjimu pro simbolinius vartus: už jų reikia palikti viską, kas bloga, atsikratyti praeities balastu ir, Vandeniu apsišlaksčius rankas bei veidą,  įeiti su pozityviomis mintimis, Ramybe širdyje.

Rudens Lygė – tai ir Pasaulio sukūrimo atkartojimas, įprasminantis egzistuojančių priešybių (diena – naktis, tamsa – Šviesa, netgi metų laikai, anot senovės Baltų, du: Gaja (Gyvybės klestėjimo, šviesiųjų jėgų metas) – Mara (Gyvybės apmirimo, tamsiųjų jėgų metas) Darną Pasaulyje. Nuo šiol jau einame į Marą, kur viešpataus tamsos jėgos. Einant į Marą, reikia apsivalyti: mirčiai atiduoti tai, kas jau atgyveno, tapo nereikalinga našta, trukdančia veržimuisi į priekį, stabdančia gyvybines jėgas. Tai susikaupimo, pabuvimo su savimi metas, kai atsikračius vidiniu balastu kaupiamos jėgos naujam startui, kuris ateis laiko ratui vėl pasisukus. Taip gyvena Gamta, taip ir Žmogaus Gyvenimas surėdytas… 

Parengta pagal http://mususavaite.lt/zengiant-pro-simbolinius-rudens-lygiadienio-vartus/

Lietuvos ateities suklestėjimo sąlyga

Norint būti tobulam ir kūrybingam, reikia teisingai suvokti ateitį. Pirmiausiai reikia suvokti, kad kuo toliau einame į ateitį, tuo labiau artėjame prie Dievo, tačiau taip yra lik paviršutiniame žmogiškame lygmenyje. O vidujai Mes Dievą visuomet nešiojamės savyje. Todėl svarbiausias orientyras turi būti ne į ateitį, o į Dievą Mumyse, tai yra į beribę Meilę be jokių pretenzijų.

Jeigu religinio filosofinio auklėjimo ar intuicijos dėka Žmogus elgiasi teisingai, tai kontaktas su ateitimi didėja ir smarkiai išauga galimybė daryti poveikį aplinkiniam Pasauliui, nes nuo ateities Mes priklausome daugiau, negu nuo dabarties. Tokiais atvejais visi troškimai pradeda pildytis, ir tai vadinama laimingu likimu. Didėja mūsų tobulumas, intelektas ir gabumai, galimybė kurti, Vaikus gimdyti.