Meritokratija - pokapitalistinės epochos valdymo forma

Jau seniai filosofai ėmė teigti, kad visuomenės Gy­venimas vy­sto­si spirale: vis apsukęs ratą, ateina į tą pačią vietą, bet jau aukštesniame ly­gy­je. Juk spiralės rato galai nesusitinka, prasilenkia palikdami praeity­je nueitą kelią. Todėl ir pa­matai, kad ly­g stovi Žmonija toje pačioje vietoje, bet jau viskas neatpažįstamai pasikeitę.

Štai dabar Mes vėl atėjome į kapitalizmą. Konkurencija, laisvo­ji rinka, globalizacija, demokratija – ko daugiau reikia? Bet proble­mų nemažėja. Daugeliui tenka ir Gimtinę palikti, kad pragy­ventų. Pasauly­je jau pasigirdo balsų, kad tas demokratinis kapitalizmas iš­sigimė, iš­sisėmė, kad turėtų atei­ti kitokia santvarka. Tad kaip sukosi ta Gy­venimo spiralė? Buvo vergovė, paskui pra­sidėjo aristokratinės­-feodalinės santvarkos era. Baudžiauninkas buvo ly­g ir laisvesnis už vergą. Paskui jau suklestėjo oligarchi­nė-­kapitalistinė epocha, vadina­ma industrine. Darbininkai buvo labai prispausti, iš­naudojami. Dar vienas posū­kis – ir atėjome į ka­pitalistinę­-demokratinę, jau mū­sų laikų epochą. O kas toliau? Jeigu ta epocha, ta santvarka negali su­sidoroti su iš­kilusiomis problemo­mis, tai kas turėtų bū­ti ateity­je? Juk socialistinis eksperimentas taip pat nepasiteisino.

Realių pokyčių kelias

Niekada nieko nepakeisite, kovodami su egzistuojančia realybe. Norėdami kažką pakeisti, turite sukurti naują modelį, kuris paverstų egzistuojantį modelį atgyvena.

Ričardas Bakminsteris Faleris (Richard Buckminster Fuller)

Protėvių palikimas – Sodnai (Sodai)

Aukštą protėvių Suvokimą ir dvasines Galias parodo lietuviškų Sodnų (sodų) kūrimo tradicija. Be abejonės, tai sakralią prasmę turintis mūsų Protėvių palikimas, kuris šiandien dar nėra pakankamai įvertintas, ištirtas ir žinomas.

Sodnai yra nuostabus senovės Žmonių gilios dvasinės Pasaulio pajautos įrodymas, o taip pat – jų abstraktaus mąstymo demonstracija. Šios sakralios geometrinės formos (tradicinis Sodnas yra oktaedras, – tai du tetraedrai, piramidės, suliestos pagrindais) praktiškai skleidžia Darnos virpesius, Prabočių Dvasią ir Vistatos suvokimą.

Kastaneda apie kovotojo Dvasią

Mes renkamės tik kartą. Pasirenkame būti kovotojais arba paprastais Žmonėmis. Antrojo pasirinkimo šioje Žemėje nebūna.

Kai Žmogus žengia į kovotojo kelią, pamažu jis suvokia, kad įprastas Gyvenimas amžiams liko už nugaros. Įprasto Pasaulio saugos priemonės jam nebegalioja; jei nori išlikti, jis privalo įsisavinti naują Gyvenimo būdą.

Kai kovotojas nusprendžia ką nors daryti, jis turi eiti iki galo, bet privalo prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Ką bedarytų, pirmiausia turi žinoti, kam tai daro, o po to tęsti be dvejonių ar graužaties.

Sunkiausia Pasaulyje yra įgyti kovotojo nuostatą. Tai laisvumas. Kovotojas – ne Medžio lapas vėjo malonėje. Niekas negali primesti jam savo Valios; niekas negali priversti jo veikti prieš savo norą ar nepaisyti geresnio savo sprendimo. Kovotojas prisiderinęs išgyventi ir jis išgyvena geriausiu įmanomu būdu.

Kovotojai žino gilų savo veiksmų tikslą, kuris neturi nieko bendro su asmenine nauda. Vidutinis Žmogus įninka veikti tik tada, kai užuodžia pelną. Kovotojas veikia ne dėl pelno, bet dėl Dvasios.

Darna, arba mokymas apie Gyvenimą Gamtoje

“Civilizacijai reikalingas atsinaujinimas, bet jis neturi ateiti kaip globalinis kataklizmas. Žmogaus sąmoningumas turi pasikeisti taip, kad Žmonės galutinai nepažeistų Gamtos gyvavimo pusiausvyros ir tuo pačiu nepražudytų savęs."

"Į Pasaulį turi ateiti Pagarbos Žemei ir Gyvybei idėja. Ji turi tapti aukščiausia vertybe, viršesnė už ekonominius interesus."

"Tai galėtų būti įgyvendinta, jei įsigalėtų pats seniausias mokymas – mokymas apie Pagarbą savo Žemei, Gamtai ir Protėviams. Šiandien šį mokymą reikia suvokti ne per muziejinius eksponatus, o per mūsų Gyvenimo matymą."

"Perėjimas į Darną reikalauja pastangų, tačiau po to joje gyventi lengva ir džiugu. O ir iš aktyvaus Gyvenimo Žmogus nepasitraukia – jis tęsia savo veiklą, yra žvalus bei energingas."

Viskas apie Rasas: Skaistos, t.y. lietuviškumo Šventę

Tą naktį - iš birželio 23 d. į 24 d., vasarovidyje, kada stojasi trumpiausia metų naktis ir ilgiausia diena - visoje Europoje ant kalnų ir kalnelių užsiliepsnodavo laužai, o jų atšvaitai atsispindėdavo tamsiame Vandens paviršiuje. Šitos Šventės - esminės indoeuropiečių Giminės Šventės patrauklumas buvo toks stiprus, kad jos įtaka siekė ir už indoeuropiečių Žemių ribų: šiaurėje ją švęsdavo ugro-finų kilmės Tautos - saamiai, lapiai, jau nekalbant apie suomius ir estus. Pietuose jos įtaka siekė net Alžyrą ir Mauritaniją - tiek, kiek čia buvo paplitusi žemdirbystė. O rytuose, Libano kalnuose vietiniai krikščionys - maronitai švenčia kubulją (plg. kupolė), kurios metu taip pat yra uždegami laužai [Himalajuose, Nepalo Valstybėje gyvena indoeuropietiškos kilmės tautelė nevarai, kurie irgi vasarinės saulėgrąžos laiku kuria laužus ir stato aukštą koloną (plg. kupolį, aukštą kartį su vainikais Rasoje). Tad Rasos “rytinės ribos” pasiekia net Himalajus.

Seneka apie Išmintį

Prašau ir raginu tvirtai į širdį priimti filosofiją ir įrodymų, kad tobulėji, ieškoti ne kalboje ar raštuose, bet stiprinant Sielą ir apribojant troškimus. Žodžius patvirtink Darbais! Vienokį tikslą turi publikos pagyrimų siekiantys kalbėtojai, kitokį — tie, kurie stengiasi sužavėti jaunuolių ir dykūnų ausis samprotavimų įvairove ar sklandumu. Filosofija moko veikti, o ne kalbėti, ir reikalauja, kad kiekvienas gyventų pagal jos taisykles, kad Gyvenimas nesiskirtų nuo Žodžių ir kad pats Gyvenimas <...>, būtų visų jo veiksmų ir samprotavimų spalva. Didžiausia Išminties Pareiga ir jos požymis — siekti, kad Darbai atitiktų Žodžius, kad Išminčius visados būtų pats savimi.

Vydūnas apie Lietuvių Tautą

Aisčiai, senovinė sėsli Tauta, gyveno artimiau susijusi su Gamta negu klajokliai vokiečiai. Visados jie puoselėjo prieraišumą savo Tėvynės Gamtai. Gyvenimo Tėvynėje gerinimas visą laiką jiems buvo svarbus Žmogaus uždavinys ir Pareiga. Visą laiką Aisčių Tauta ugdė ir savo vidinį dvasinį ryšį su Kūrėjo Valia, Galia ir Išmintim. „Visas jos Gyvenimas buvo persmelktas religijos". O galiausiai jų Gyvenimo prasmė buvo Žmogaus vertės išaukštinimas.

Labai palankus dalykas yra Lietuvių Tautos negausumas. Ji nieko negali primesti kitiems. O tai labai svarbu. Bet todėl norėtųsi, kad ir esant glaudesniam santykiui būtų vengiama kitiems savo būdą primesti. Tai jau savaime būtų nelietuviška. Iš viso Lietuvių Tautos elgesio ir toliau, kaip ligi šiol, turėtų būti aišku, kad į kiekvieną Tautą ji žiūri kaip į Žmonijos vertybę.

Meilė Lukšienė apie Lietuvos švietimo ateitį

Žmoniškumo ir Tautos idėjos yra mūsų dvasinės Gyvybės laidas. Seniai kaupėsi grėsmė Žmogui, kaip dvasinei asmenybei, ir pačiai Tautos egzistencijai. Juk tai visų pirma ir pažadino mūsų judėjimo kibirkštį. Ir ji ritasi vis aukštesne banga. Ji neša ant savo keteros Tautos suverenumo siekimą ir pilnatviško vertybių prasiskleidimo Žmoguje troškimą. Vienas be antro neįgyvendinami. Kad galėtume gyventi savarankiškai, paskatų reikia visose srityse, ir ekonomiškai neatsistosime ant kojų neišsiauginę Žmogaus.

Per tą trumpą laiką sužiburiavo tūkstančiai šviesių jaunų ir nebejaunų galvų. Reikia padėkoti mūsų Motinoms, poezijai, menui, mokslininkams ir tūkstančiams Mokytojų, kurie saugojo ir puoselėjo Tautos bei Žmogaus Gyvybę. Tačiau šalia žiburiuojančių veidų eina per mūsų sudėtingą istoriją sunkiais, kartais ir purvinais batais vergas. Jis giliai įsisunkęs beveik kiekvieno mūsų viduje. Vergiškumas gimdo nuolankumą, paklusnumą, norą įsiteikti stipresniam, gimdo skundikus, melagius, o silpnesnių atžvilgiu – nuožmumą, panieką, autoritariškumą, netoleranciją, bailumą, nesavarankišką mąstymą bei sprendimą, įtarimą ir daugybę kitų labai nemalonių mūsų visuomenės bruožų. Su jais laisvi iš esmės nebūsime. Užteks stipresnio treptelėjimo iš šalies ar net krašto viduje, – ir vėl būsime vergai. Prievarta gimdo prievartą.

Tibeto medicina

Skirtingai, nei mūsų, Vakarų medicina, Tibeto medicina, Žmogų laiko Gamtos dalimi, o Žmogaus kūną ir Sielą – neatskiriamais. Tibeto medicina yra seniausia iki šiol praktikuojama medicinos rūšis, kuri sujungia svarbiausias Rytų medicinos tradicijas. Tai medicina, kuri buvo puoselėjama tūkstančius metų, o dabar sėkmingai dalijasi savo patirtimi su Vakarų Pasauliu.

Tibeto medicina yra mokslas, menas ir filosofija. Tai mokslas, nes visa Tibeto medicinos teorija yra metodiška ir logiška, ji paremta Žmogaus ir jo santykio su supančia aplinka supratimu. Tai menas, nes ligos diagnozavimas paremtas gydytojo kūrybingumu, įžvalgumu, sumanumu ir užuojauta. Tai filosofija, todėl, kad joje yra budizmo principų raktas – altruizmas, karma ir moralė.

Apie Tibeto mediciną

Tibeto medicina

Tibeto medicina – tai iki šiol gyvas senovinis gydymo menas, kuriame sukaupta daug patirties, kaip gydyti šiandien itin dažnai pasitaikančias ligas – medžiagų apykaitos sutrikimus, lėtinius uždegimus, širdies ir kraujagyslių ligas ir t.t. Moderniausi tyrimai atveria Tibeto receptų paslaptis, o klinikiniai tyrimai įrodo, kad vaistai padeda nugalėti ligas.

Kodėl Žmonės serga?

Ligos kilmės aiškinimas Vakarų ir Tibeto medicinoje labai skiriasi.

Pradmenų civilizacija

Civilizacija, kuriai Mes priklausome, nėra miestų, metropolių, mūro anei rašto civilizacija. Ir vis dėlto ji turi visus civilizacijos požymius. Tačiau ji grindžia save kitais pagrindais. Betarpiškas stichijų ir pirminių elementų suvaldymas, tai jos esmė. Ir natūros, Gamtos daiktų bei elementų panaudojimas civilizacijos statybai. Tai stichijų civilizacija. Ne gamtinis būvis, kuriame stichijos ir daiktai, žvėrys ir priešai užgriūva kaip neišvengiama duotybė ir gentis išgyvena reaguodama, priešindamasi, ieškodama nišos, prieglobsčio Girioje, medžioklėje, ar stepėje, nomadinėje gyvulininkystėje. Ar žemdirbystėje – ten, kur yra irigacija ar derlingą dumblą kasmet nešantys potvyniai. Mes darėme kitaip. Mes iš Gamtos elementų kūrėme civilizacines plytas. Tai ekologiška civilizacija, jeigu norime. Jos plytos buvo Medis, jos cementas samanos ir Žemė ir smėlis. Tai ką nors reiškia? Taip. Nes ji buvo pakilusi virš Gamtos tiek, kad galėjo racionaliai ir drauge meditatyviai (Rūpintojėlis) naudoti ją kaip pagrindą Kultūrai kurti. Kultūra, paremta meditatyviniu pradu, primenanti japonų šintoizmą,  ir savo pagrindo Gyvybei ir plėtrai pagimdžiusi aktyvaus kario idealą (samurajus, Vytis). Mes tą aptarsime. Bet prieš tai apie civilizaciją kaip tokią.

Gydomosios gintaro savybės

Užsienio mokslininkai, tyrinėjantys gydomąsias gintaro savybes, nurodo, kad Lietuvių Kalboje bendra šaknis GINT- patvirtina jo vardo kilmę nuo veiksmažodžio, reiškiančio savybę GINTI (nuo ligų, piktumo, nelaimių, blogos akies). Ar jie teisūs? Pasaulyje kyla susidomėjimo gintaru banga. Ar Mes galime likti abejingi?

1. Istoriniai faktai ir senųjų daktarų receptai.

Gintaras jaudino jau senųjų mąstytojų protus. Poetiniai gintaro kilmės mitai prasidėjo nuo senovės romėnų poeto Ovidijaus “Metamorfozių”. Antikos autoritetas Platonas (428-347 m. iki m.e.) skelbia vienodą gintaro ir magneto prigimtį. Gintaras įsielektrina nuo trinties ir pritraukia smulkius bei lengvus daiktus; kaip magnetas gintaras traukia ir metalinius daiktus.